Kokia santuokos prasmė?

Ne, tai išties labai svarbus klausimas. Jeigu neturite susidarę šeimos vaizdinio ir nežinote, ko jums ir jūsų sutuoktiniui reikia iš santykių, vargu ar galėsite rimtai įvertinti – gera jūsų santuoka, ar nevykusi.

Klaidingi įsitikinimai sukelia žmogui nepasitenkinimo, vienatvės jausmus, jis pasimetęs, o kartais ir pyksta. Beje, apie pyktį. Neseniai socialiniame tinkle perskaičiau citatą, kuri mane siaubingai įsiutino: „Jūs nusipelnėte gyventi su tuo, kuris padarys jus laiminga. Su tuo, kuris nekomplikuos jums gyvenimo. Su tuo, kuris jūsų neskaudins”.

„Išmintį” į internetą paleido koks nors internautas, siekiantis padidinti savo tinklapio lankomumą ir susižerti krūvą „patiktukų”, o kartu su jais – pinigų. Tačiau šitas idiotizmas gali sugriauti santykius daugybei puikių porų, kurios palaikys citatą rimtu patarimu.

Nesibaigianti, nenutrūkstanti laimė. Kaip puikiai skamba, tiesa?

Ir dar vienas labai mane jaudinantis klausimas: nuo kada santykių apogėjumi imta laikyti kasdieninį gyvenimą? Kada fantazija „jie gyveno ilgai ir laimingai” nustojo būti vaikams skirtų pasakų finalu ir pavirto geležine gyvenimo taisykle?

Nepamenu, kad mudviem su žmona tuokiantis, vienas iš mūsų įsipareigojimų skambėtų kaip „tapti vienas kitam nesibaigiančios laimės šaltiniu”. Socialinė psichologė Eli Finkel knygoje „Santuoka: viskas arba nieko” samprotauja apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje partneriai reikalauja vienas iš kito vis daugiau ir daugiau. Mes ieškome vienas kitame to palaikymo ir to bendravimo, kuriuos žmonės iki šiol susirasdavo už šeimos ribų.

Supraskite mane teisingai: laimė – tai nuostabu. Laimė žmonėms reikalinga visose gyvenimo sferose, ir ypač santykiuose. Tačiau ji labai nepastovi: ateina ir išeina, priklausomai nuo to, ką šiandien suvalgėte pietums, kiek erzinančių reikalų atlikote darbe, kokius įstatymus priėmė vyriausybė, ką užmušė ar ką išgelbėjo mėgstamame seriale.

Laimė – ne tie tvirti ir patikimi pamatai, ant kurių galima būtų suręsti ilgą ir tvirtą meilę. Laimė pernelyg nepastovi, pernelyg permaininga, o būdai kaip ją pasiekti laikui bėgant keičiasi.

Teisybę kalbant, pastovi ir nesikeičianti laimė – tai tikriausiai pats kvailiausias tikslas, kurį galima išsikelti santykiuose. Nes jos paprasčiausiai neįmanoma pasiekti. Laimės pojūtis ateina ir išeina – kaip mados tendencijos ar pilvo diegliai.

Taip kad ši tiesa labai nemaloni, bet ji tiesa: santuokos prasmė – ne laimė. Santuokos prasmė – augimas.

Išties tvirtos ir mylinčios poros paslaptis – prisiimti sau atsakomybę ir praplėsti savo komforto zoną. Santuoka – žmogaus augimo ir tobulėjimo zona. Šiuolaikiniame pasaulyje augti ir vystytis santykiuose galima kaip niekad anksčiau: atsirado nauja santuokos rūšis, kurios svarbiausiomis vertybėmis tapo savęs pažinimas, savigarba ir asmenybės augimas. Į asmenybės augimą orientuotos santuokos idėja patraukli savo realizmu. Jausmas, kad šeimos dėka aš augu kaip asmenybė, kelia man labai gilų pasitenkinimą. O tikslas visiškai pasiekiamas.

Anksčiau jaučiau didelį nerimą, kai žmona liūdėdavo ar pykdavo. Atsišaudydavau, jei pajausdavau, kad ji mane puola. Jau daugiau kaip metus dirbu su savimi konfliktų momentais: prieš atsakydamas, giliai įkvepiu, nusiraminu ir pagalvoju apie tai, ką ir kokia forma jai atsakyti. Ir netgi jei man skaudu ir nemalonu, stengiuosi pažvelgti į situaciją jos akimis ir suprasti jos požiūrį.

Aš jokiu būdu ne idealus. Niekas ne idealus. Bet aš geriau susidoroju su mudviejų konfliktais ir panaudoju juos kaip galimybę augti. Aš mažiau nerimauju, kai pyksta ar nervinasi žmona. Aš mažiau atsišaudau. Žmona netgi su užuojauta šypsosi, kai mato, kaip aš barnio metu įkvepiu, kad nusiraminčiau ir neleptelėčiau kokios nors bjaurasties.

Galiausiai ji pati pripažino, kad mūsų šeimyninis gyvenimas gerėja. Darbas su siela, kaip ir darbas su kūnu yra nelengvas, ypač pradžioje. Jis išplečia jūsų komforto zoną ir žmogiškas galimybes – visai kaip sporte. Toks vystymosi ir tobulėjimo procesas yra gana skausmingas. Taip pat būtina turėti galvoje, kad bus momentų, kai santuokoje nesijausite laimingas.

Kaip išsaugoti tvirtą santuoką ilgalaikėje perspektyvoje?

Teisybę kalbant, santuoka – tai iššūkis. Puikus iššūkis, kadangi santuokoje išryškėja mūsų silpnosios pusės, trūkumai ir pažeidžiamos vietos. Šeimyninis gyvenimas verčia suvokti, kokie mes nekantrūs, kaip sunku taikytis su mūsų skirtumais, ypač, kai esame perkrauti darbais, pervargę ar tiesiog išalkę.

Santuokoje tenka turėti reikalą su ligomis, darbo praradimu, finansiniais sunkumais, tikėjimo krizėmis, vertybių perkainavimais, tėvų ir vaikų priežiūra ir šeimyninėmis tragedijomis. Jūs turite pastoviai augti, kad taptumėte tuo žmogumi, ta savo paties versija, kuri pajėgi pasitikti ir įveikti iššūkius ir sunkumus. O gyvenimas jų mums pateikia užtektinai.

Tai visiškai nepanašu į idealią santuoką. Ir kam to reikia? Žinomas šeimos santykių specialistas profesorius Džonas Gotmanas pasisako už „pakankamai gerą santuoką” kaip atsvarą idealiai. Tokioje santuokoje partneriai „tikisi, kad su jais bus elgiamasi su meile, pagarba ir gerumu”. Jie nepakenčia emocinio ar fizinio smurto. Jie tikisi, kad partneris bus jiems ištikimas. Tai nereiškia, kad jie tikisi santykių be konfliktų. Netgi pačios laimingiausios poros ginčijasi. Konfliktas naudingas, kadangi jo dėka pasiekiamas geresnis tarpusavio supratimas”

Bus nesutarimų, jų priežastimi taps seksas arba pinigai, arba kartu praleistas laikas, arba vaikų auklėjimas, arba viskas kartu. Ne visada viskas klostysis kaip planavote, teks kažką keisti, jeigu norite toliau kartu gyventi.

Augimas ir tobulėjimas gali būti skausmingas ir prieš santykiams pagerėjant, gali tekti pergyventi nelengvus laikus. Santuokai gali iškilti grėsmė – tuo atveju, jeigu jūs ar jūsų partneris nesidarbuos su savo trūkumais ar neprisiims atsakomybės problemų atveju. Jeigu nepavyks įveikti šių sunkumų, santykiai bus pasmerkti.

Tai štai kas yra tikroji meilė. Ji nereiškia, kad turi pastoviai versti partnerį jaustis laimingu. Ar pats tai jausti. Tai reiškia – sutuoktinio palaikymą.

Palaikyti – tai pagarbiai žvelgti į partnerio poreikius ir interesus. Svarbu, kad tai atspindėtų jūsų poelgiuose. Tai reiškia, kad visada esate jo pusėje, padedate jam, pridengiate užnugarį, o kartais tai reiškia, kad stojate su juo į konfliktą, jeigu jis pasielgs negerai ar jus įskaudins. Išties mylintys žmonės skiria savo širdis tiems, kuriuos myli ir tiems santykiams, kuriuos brangina, net jeigu toks atsidavimas kartais labai sunkiai einasi, kadangi reikalauja daug darbo su savimi.

Pripažinti, kad santuokos prasmė yra asmenybės augimas, reiškia apnuoginti visas savo silpnas vietas, tai reiškia netikrumą, baimes. Tačiau čia kaip tik tas dalykas, kuris suteikia laimę, pasitikėjimą, aistras ir gilų prisirišimą vienas prie kito.

Argi ne tokios meilės mes visi norime?

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *