Kokias pareigas bei atsakomybes galėtų turėti paaugliukai ir jau paaugliai?

Originalas

Ar šiuolaikiniai vaikai turėtų turėti kasdienes pareigas ir atsakomybes? Ar jiems priskirti tam tikrus namų ruošos darbus? Kokius darbus priskirti? Kiek darbų priskirti? Nuo kokio amžiaus? Ar už pagalbą namuose jiems sumokėti? O gal gerai mokytis ir lankyti būrelius yra didysis, pagrindinis ir vienintelis jų darbas? Juk ir taip šiuolaikiniai vaikai apkrauti įvairiausiom veiklom!

Atsakymas paprastas ir vienareikšmiškas:

Tam, kad vaikas jaustųsi gerai, augtų laimingas, pasitikintis savimi, gerbiantis save ir kitus, tam, kad mėgautųsi gyvenimu, kiekviena diena, kad jaustų prasmę, kurtų ryšį su žmonėmis ir aplinka, – jis būtinai turi turėti tikro darbo ir tikrų atsakomybių ŠIANDIEN.

Vaikui labiau nei mokslai ir būreliai reikalingas jausmas, suvokimas, tikėjimas, jog savo buvimu jis pasaulį daro geresnį ir gražesnį šiandien. Ne kažkada, kai užaugs, ne kai baigs universitetą, turės sutuoktinį, susiras darbą ir t.t. Šiandien!!!

Nuo kokio amžiaus vaikai nori (nors nebūtinai aiškiai, sąmoningai tai suvokia ir gali pasakyti) savo buvimu kurti gerovę kitiems?

– Nuo visada! Dar nesulaukęs metų mažylis jau turi tokį poreikį ir dėl šio savo poreikio kovoja garsiai. Pvz.: dauguma metinukų įgunda atlikti tą patį darbą – įėję į tamsią laiptinę, koridorių ar kambarį, jie įjungia šviesą. Ar kada atkreipėt dėmesį į tai, kokio svarbumo ir reikšmės šis veiksmas. Tai ne žaidimas, ne mygtuko spaudinėjimas – tai tikras darbas, tikras, normalus darbas, veikla, kurią atlikus geriau tampa visam pasauliui. Kiek tik akys mato, visur šviesu. Nesitiki? Tuomet verta prisiminti krokodilo ašaras ir nepaguodžiamą raudą tais momentais, kai skubėdami ar užsimiršę šviesą įjungia suaugusieji

Ir ne, pasiūlymas išjungti šviesą ir vėl įjungti nepadeda.

Dar man pačiai labai patinka stebėti 2-3 metų piliečio elgesio, pasitikėjimo savimi, nuovokumo, brandumo pokyčius pvz.: jį įpareigojus iš parduotuvės namo parnešti didžiulę pakuotę tualetinio popieriaus. Kalbu apie 16 vnt. pakuotę, kuri yra beveik vaiko dydžio. Nerealus procesas. Stebėčiau ir stebėčiau. Neatsižavima akimirka.

Apie mažiukus rašau todėl, kad „ant jų“ vidinės būsenos pokyčiai matosi kaip ant delno. Bet šįkart noriu pakalbėti apie paaugliukus ir paauglius. Pastariesiems, dar labiau nei mažiukams būtina jaustis normaliais, tikrus darbus ir tikrus sprendimus priimančiais žmonėmis. Tik į juos žiūrint sunku pasakyti, ko jie nori, o ko ne. Jie jau „sugadinti“, įgudę manipuliuoti, elgtis socialiai priimtinai, kariauti Šaltąjį Karą su tėvais ir kitais suaugusiais, vaidinti, kad jiems niekas nerūpi ir t.t. ir t.t. Tik karts nuo karto į viršų užverstos akys ir gilus atodūsis: „Maaammmm…baaaiik…pats žinauuuu…“ išduoda, kad būti nesavarankišku ir kontroliuojamu yra stipriai erzinanti būsena.

Taigi, kokius darbus derėtų priskirti paaugliukui ar paaugliui?

– Tokius, kokie yra Jūsų namuose. Tokius, kokius reguliariai atliekate tam, kad namai būtų jauki ir darni erdvė, kurioje visai šeimai gera kartu būti. Mūsų visų namai ir gyvenimo būdas skirtingi. Vieni indus plauna rankomis, kiti sukrauna į indaplovę. Vieni kas vakarą stalą bent minimaliai paserviruoja, kiti kiekvienas sau, kas kaip, bet kaip ir bet kur valgo (prie darbo stalo, prie kompiuterio, prie TV ir t.t.), kažkam reikia nukasti sniegą ir pjauti žolę, o kitų namuose daugybė gėlių, vieni siurbia kiliminę dangą, kiti šluoja ir plauna parketą ir t.t. ir t.t. Tarkim mūsų vaikas savo atsakomybių ir pareigų sąraše turi gan keistą darbą – valyti dulkes nuo plintusų

O, kad būtume žinoję ir tokių plintusų nedėję! Bet, darėm remontą, išsirinkom gražius, aukštus, minimalistinio stiliaus plintusus, kurių viršus tarsi lentynėlė ant kurios vajėj kaip kaupiasi dulkės. Planuojam juos keisti, bet kol kas darbas valyti nuo jų dulkes yra.

Paskirti vaikams ne išgalvotus, ugdančius, o realius, tikrus, namuose egzistuojančius ir reguliariai atliekamus darbus – labai svarbi taisyklė.

Kuriozai ir pykčiai atsitinka tuomet, kai tėvai bando vaikus mokyti to, ko jų gyvenime nėra. Pvz.: mano seminare dalyvavo paauglių mergaičių tėvai. Tėtis buvo siaubingai piktas, nusivylęs šiuolaikiniais paaugliais ir jų išlepimu. Piktinosi viskuo. Klausiu jo:

– Papasakokit, ką pavyzdžiui Jūsų mergaitės tingi daryti?

– Aš jas mokau pavalgius išsiplauti lėkštes. O jos neplauna. – sako man gan piktai ir įtikinamai + papasakoja viską tiksliai kaip su jomis kalba ir kas vyksta.

Atrodytų tikrai tinginės paauglės. Klausiu mamos:

– O Jūs ką apie tai manot? Kaip Jūsų akimis ši situacija atrodo?

– Mes turim indaplovę. – atsidūsta moteris.

– Bet mergaitės turi išmokti ir rankomis išplauti indus! Kas bus kai išvažiuos studijuoti ten, kur nėra indaplovės? – pyksta tėtis.

Ir tai ne anekdotas, o tikra situacija iš tikrų mano mokymų.

Jei namuose yra indaplovė, visi naudojasi indaplove. Ir nereikia susigalvoti išmokyti vaiką įžiebti ugnį akmeniu – na tam atvejui jei jis bus alkanas ir neturės degtukų laužui susikurti.

Kai ėjau į mokyklą ir net kai buvau studentė, buvo visiškai normalu kas vakarą rankomis išsiplauti apatines kelnaites + kojines ir pasidžiauti juos ant gyvatuko. Jei pabandytume to išmokyti savo vaikus – kaip manot, ką jie apie mus pagalvotų ir kaip noriai šio mokslo imtųsi? Ir ar juos motyvuotų argumentas, jog gal būt kažkada jie gyvens kažkur, kur nebus skalbimo mašinos ir tuomet jiems bus reikalingas įgūdis skalbti rankomis. Negaliu, rašau ir juokas ima, čia beveik tas pats, kas mokyti vaiką Morzės abėcėlės, nes gal kažkada kažkur nebus telefono ir jam per uolas reikės pasiųsti pagalbos žinutę. Arba tas pats, kas mokyti vaikus, kaip elgtis žemės drebėjimo atveju šalyje, kur žemės drebėjimų nebūna. O kaip būtų jei nuvežtume į kaimą tam, kad išmoktų karvę pamelžti – juk gali gyvenime būti, kad jie pasiklydę, vieniši, alkani, be galimybės susisiekti su pasauliu kelias dienas keliaus per kalnus ir pamatys ten besiganančią karvę, tuomet labai pravers įgūdis melžti. – gerai, baigiam juokus ir lyrinius nukrypimus

Paaugliai ir taip suaugusiuosius laiko beveik dinozaurais, t.y. nykstančia ir nieko apie šiuolaikinį pasaulį nesuprantančia rūšimi, o su tokiais senoviniais ir iš tiesų jiems visai nereikalingais mokymais tikrai nepadedam sau su jais susikalbėti.

Ar mokėti už kasdienius namų ruošos darbus?

– Mokėti galima už tai, už ką ir taip mokate. Tarkim, jei siurbiate patys – už siurbimą mokėti negalima. Jei indus plaunate ar kasdien juos sudedate į indaplovę – tai taip pat nemokamas darbas. Bet jei namus kartą per savaitę tvarko namų tvarkytoja, o kitą kartą tą daro vaikai – sumokėti už namų tvarkymą galima. Jei už žolės pjovimą mokate kaimynui, sumokėti už šį darbą galima ir savo vaikui. Jei mokate už automobilio rankinį valymą – šią paslaugą mokamai gali atlikti Jūsų vaikas. Jei du kartus per metus kviečiate pagalbą sezoniniam langų valymui – už šią paslaugą galite sumokėti savo vaikams. Žinoma, su sąlyga, kad paslaugų kokybė atitinka kainą.

Paaugliai ir paaugliukai auditorija specifinė. Jiems tarsi oro reikia pokyčių, iššūkių, atradimo, rizikos, naujos informacijos, kompiuterinių žaidimų misijų, naujovių, unikalumo, išskirtinumo, autentiškumo.

Ir, būkime sau nuoširdūs, nei dulkių siurblys, nei dulkių skudurėlis nesuteikia naujos informacijos ar iššūkių ir jau tikrai dėka jų netampi autentiškas ar „kietas“.

Tam, kad patenkinti paaugliuko ar paauglio tikro darbo ir tikros veiklos ŠIANDIEN poreikį, tėvams reikėtų sugalvoti kažką unikalesnio, netikėto, autentiško, nepatirto, nematyto. Kažką, kas kas kartą būtų lyg ir taip pat, bet truputį kitaip. Kažką, kas gal net primintų kompiuterinius žaidimus ir juose vykdomas misijas.

Ir pabaigai, sąrašas darbų, kurie būtų tinkami paaugliukams ir paaugliams:

– Dulkių valymas.

– Siurbimas.

– Grindų plovimas.

– Šiukšlių nešimas ir rūšiavimas.

– Mažesnių brolių ir seserų kambario ar žaislų tvarkymas.

– Vonių tvarkymas.

– Langų valymas.

– Veidrodžių valymas.

– Indų plovimas arba indaplovės priežiūra.

– Gėlių, daržo, augalų priežiūra.

– Vejos priežiūra ar sniego kasimas.

– Apsipirkimas parduotuvėje.

– Maisto gaminimas (šiam punktui ruošiu specialų straipsnį reportažą).

– Mažesnių brolių ar seserų priežiūra (jei tai nėra nuolatinis darbas vietoje auklės). Jei prižiūrėti tenka dažnai gali būti apmokamas darbas.

– Jei rūpinatės netoli gyvenančiais giminėmis, paaugliukas gali būti atsakingas kartą per savaitę jiems nuvežti maisto lauknešėlį.

– Augintinių priežiūra.

– Skalbinių lankstymas ir sudėjimas į spintas.

– Visų šeimos narių batų valymas ir vaksavimas.

– Visų šeimos narių patalynės pervilkimas.

– Rankšluosčių vonioje keitimas.

– Patalynės ar rankšluosčių lyginimas.

– …. bet kokie kiti Jūsų namuose nuolat atliekami darbai.

Kaip matote, sąraše nėra tokių darbų kaip: susitvarkyti savo kambarį, susidėti savo daiktus ir drabužius, susikrauti kuprinę, paruošti namų darbus, lankyti būrelį, skaityti knygą, nusivalyti savo batus, susišukuoti, išsivalyti dantis, nusikirpti nagus ir t.t.ir pan. – Pastarosios veiklos priskiriamos prie pasirūpinimo savimi ir asmens higienos ir tai nėra darbai. Beje, už šias, pasirūpinimo savimi veiklas mokėti pinigų jokiu būdu negalima.

Pasirūpinti savimi – būtina.

Nuveikti tai, kas kurtų gerovę, bendrą jaukią erdvę visiems būti ir gyventi – taip pat būtina.

Atskirti šias dvi veiklas – privaloma!!!

Bendradarbiavimo ir jaukaus buvimo kartu linkėdama, Vilma



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *