Įsakymų formos prašymai paverčia žmogų eiliniu kareiviu, kuris turi paklusti besąlygiškai. Paprastas žmogus įsakymus suvokia kaip žeminančius jo orumą ir ribojančius psichologinę laisvę. Įsakinėjantis pats nėra laisvas ir stengiasi gauti laisvės pakaitalą, komanduodamas kitiems.
Kova dėl valdžios formalioje aplinkoje
Vykdyti įsakymus armijoje psichologiškai yra lengviau, nes ten taip įprasta. Kareivis neturi teisės abejoti, pats galvoti, jis turi vykdyti.
Iš dalies tas pats liečia ir viršininkų įsakymus darbe. Bet čia psichologinis fonas įgauna kitą reikšmę, nes įmonės „kareivis“ jau turi savo „darbinę“ asmenybę – jis gali ir net privalo galvoti. Dar daugiau, darbuotojas gali palaikyti su viršininku tam tikrus santykius, kartu svarstyti ir abejoti įsakymais. Jei viršininkas nėra kvailas, jis sugebės įvertinti, ko siekia pavaldinys: ar patenkinti savo savimeilę, ar efektyvaus darbo proceso? Kartais tie tikslai būna susipynę.
Dėl tos pačios priežasties sunku dirbti su giminėmis ir draugais. Kai vienas jų tampa viršininku, kitas pasijunta pažemintas jo įsakymų. O pavaldinys nebesupranta, kodėl buvęs draugas tapo tokiu „įžūliu niekšu“. Kuo paprastesni ir oficialesni santykiai tarp viršininko ir pavaldinio, tuo lengviau pastarajam vykdyti pavedimus.
Kova dėl valdžios neformaliuose santykiuose
Tas pats mechanizmas veikia ir buityje, bendraujant artimiesiems. Visi esame stebėję fenomeną, kaip vaikas priešinasi tėvų nurodymui. Priešinimasis vyksta nesąmoningai, vaikas maištauja, nes jam komanduojama nepaliekant galimybės pačiam nuspręsti.
Kad prašymo išpildymo tikimybė būtų didesnė, o vykdytojas nesijaustų auka, būtina paaiškinti prašymo priežastį. Tėvų prašymas „Nepadarysi – būsi nubaustas“ bus prievartinis, psichologiškai kaustantis vaiką.
Pagrindinis skirtumas tarp įsakymo ir išmintingo „pavedimo“ yra tai, kad įsakymas turi būti vykdomas besąlygiškai, o prašymas suteikia vykdytojui pasirinkimo laisvę. Kitaip tariant, kad prašymas būtų įvykdytas be spaudimo ir pasipriešinimo, reikia jį aiškiai argumentuoti. Atlikėjas turi suprasti, kam reikia tai daryti.
Tarkime, vyras priekaištauja, kad po žmonos apsilankymo vonioje kilimėlis būna šlapias. Galima paaiškinti, kad šlapias kilimėlis ima pelyti ir genda, o atsistoti ant jo basomis kojomis ar su kojinėmis būna labai nemalonu. Reikia suprasti, kad kalbatės ne su robotu. Bet koks normalus žmogus turi savo įpročių ir atminties spragų, jeigu prašymo neišgirdo, galima jį pakartoti.
Toliau situacija gali vystytis įvairiai. Ne kiekvienam užtenka kantrybės nuolat kartoti savo prašymą. Jei žmogus iš tikrųjų užmiršta, kartojimas jam padės įsiminti. Kitu atveju verta suprasti, kad prašymas yra tik prašymas ir žmogus turi teisę jo nevykdyti.
Kitas pavyzdys: žmona priekaištauja vyrui, kad rytais ilgai kuičiasi ir vėluoja į darbą. Vyras supranta, kad vėluoti – negražu, bet žmonos priekaištai pasąmonės lygmenyje sukelia jo pasipriešinimą ir jis ima vėluoti dar daugiau.
Galiausiai jie susibara. Žmona pareiškia, kad negerbia jo už tokį neatsakingą požiūrį į darbą. Vyras pyksta dar labiau, nesuprasdamas savo reakcijos priežasties. O priežastis visada yra.
Regis, žmona paaiškino, jog nenori, kad vyras vėluotų. Iš tikrųjų ji perkėlė atsakomybę už savo emocijas jam, pareikšdama, kad jo negerbia. Sąžiningiau buvo pasakyti: „Nenoriu, kad vėluotum, nes bijau, kad tavęs neatleistų iš darbo ir mūsų šeima neliktų be pinigų.“ Juk taip aiškiau? Suprasti įžūlų manipuliavimą būna sunku, o nuoširdžią baimę – lengva.
Bendraujant su vaiku taip pat būtina jam išaiškinti prašymus, kad suprastų. Žinoma, galima išdresuoti vaikus kaip šunį, kad klausytų komandų, bet tai bus prievartos kelias. Kai vaikas nesupranta verbalinės prievartos, tėvas netrukus griebiasi fizinės ir gali pliaukštelėti vaikui, kad klausytų. Kur veda toks šeiminis smurtas, tikriausiai suprantate.
Jeigu vaiką tėvai tokiu būdu išmokė paklusti, vadinasi, sužalojo jo psichiką. Pažeistas žmogiškojo orumo jausmas suaugusiojo amžiuje gali reikšti labai neadekvačiai. Į paprastus viršininko nurodymus toks žmogus reaguos susierzinimu. Kartais iš tokių vaikų išauga biurokratai ir tironai, kuriems bet koks nepaklusnumas reiškia grįžimą į baisią vaikystę, kai buvo trypiama jų savigarba.
Su draugais ir artimaisiais nepatartina rungtyniauti, kas „kietesnis“, kitaip užvirs skaudi kova dėl valdžios, kuri išardo net pačius gražiausius santykius. Naudinga mokėti bendradarbiauti, dėmesingai išklausyti vienam kitą ir kantriai aiškinti savo nuomonę.
Darbe viršininkas turi teisę nurodinėti, bet pavaldinys visada intuityviai jaučia, kad jis pataikauja savo savimeilei, įsakymais ir komandomis išreikšdamas savo valdžios troškimą. Psichologiškai laisvas žmogus niekada neims aukštinti savęs, žemindamas kitą.
