Kuo labiau bijai, kad tave paliks, tuo greičiau tai atsitiks

Tai dėsnis. Nes tas, kuris bijo, pradeda pasąmoningai transliuoti savo baimę mylimam žmogui. O svarbiausia – įsikimba į jį, čiumpa į smaugiantį glėbį. Kartais žmogus to netgi pats nesupranta, tačiau mylimasis ar mylimoji tą įsikibimą puikiausiai jaučia ir instinktyviai siekia padidinti distanciją. Nutolsta. Lygiai tiek, kiek stiprus tasai įsikibimas. Tada įsikimbama dar stipriau – žmogus dar labiau bijo, kad praras mylimąjį. O tas, į kurį įsikibo, stengiasi išsilaisvinti vis stipriau ir grubiau…

Pamėginkite bent už siūlo žmogų prie savęs pririšti – juokais. Praeis visai nedaug laiko ir jis pajaus diskomfortą, pasiūlys baigti tą kvailą žaidimą. Jam kils noras atrišti siūlą ar jį nutraukti. „Atsirišti” ar išvis nutraukti santykius – štai ko norisi tam, į kurį įsikibo. Net jeigu jis slepia savo jausmus ir apsimeta, kad viskas gerai. Siūlas ima jį slėgti. O žmogus, kuris jį prie savęs pririšo – erzinti.

Tasai, kuris bijo prarasti mylimą žmogų, pats nepastebi, kaip pastoviai transliuoja vieną ir tą patį klausimą: „tu manęs nepaliksi?” Ir reikalauja garantijų. Net jeigu kalba apie tai visai kitais žodžiais. Pastoviai kalba ir tampo už siūlo. Vis primena mylimam žmogui, kad tas pririštas. Tegu tas siūlas ir neregimas, ne materialus.

O tokie priminimai prieštarauja mūsų laisvės instinktui. Bet kokia sveika gyva būtybė instinktyviai priešinasi mėginimams apriboti jai laisvę. Laisvės atėmimas – tai bausmė.

Dėl to išyra tie santykiai, kuriuose vienas žmogus bijo būti paliktas, pamestas, net jeigu ta baimė neturi jokio pagrindo. Jis tą pagrindą pats sukuria. Kartais nesąmoningai, tačiau sukuria. Ir pernelyg dažnai tikrina siūlą, tampo jį, trūkčioja. Pernelyg dažnai įsižiūri į akis, pernelyg dėmesingai tyrinėja veido išraiškas, su nerimu stebi menkiausius elgesio pokyčius. Ir visą laiką stengiasi sutvirtinti santykius. Sutvirtinti siūlą, vėl jį patikrinti, pakeisti jį storesniu ir stipresniu. Jis nieko daugiau neveikia, kaip tik tvirtina santykius ir tikrina jų tvirtumą. Ir tokia savo veikla viską beviltiškai sugadina…

Žmogus netiki, kad kitas neišeis, neišnyks, nepaliks. Galbūt jam kažkada taip jau nutiko, o gal jis iš prigimties toks įtarus – priežasčių begalė. Tik visos tos praradimo baimės galiausiai veda į neišvengiamą praradimą.

Kitas žmogus yra šalia mūsų išimtinai gera valia, jei tik kalba eina apie meilę. Ir nieko daugiau. Tik tai, ką jis jums jaučia. Jo meilė. Tačiau laisvės instinktas gali susikirsti su meile. Įsikibti ir laikyti – tai prievarta, smurtas, kad ir kokia būtų jo forma, kad ir koks būtų intensyvumas. Ir su smurtu susidūrusi meilė praeina, o žmogus išeina. Galbūt išeina į dar blogesnę vietą. Pas dar blogesnį partnerį. Tačiau jis išeina dėl to, kad taip veikia žmogaus laisvės instinktas.

Beprasmiška baimintis, kad jus paliks. Priešingai – ši baimė gali sugriauti net pačius tvirčiausius santykius ir sunaikinti pačią galingiausią meilę.

Santykių tvirtumo kertinis akmuo – būtent gera valia, asmeniškas noras būti su mylimu žmogumi. Nelaisvėje meilė numiršta.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *