Kuo mes pavirtome

Man buvo 15 metų ir su draugu mes stovėjome knygyne, žiūrinėjome knygas su lėktuvais, kalbėjomės ta tema. Į mus ilgai žvelgė kokių 40 metų vyriškis su ilgu paltu ir skrybėle, o paskui priėjo prie mūsų ir pasakė, kad jis aviamodeliuotojas ir mes galėtume drauge klijuoti lėktuvų modelius pas jį. Davė mums adresą ir telefoną kažkur miesto pakraštyje. Tuo viskas ir baigėsi. O paskui nusprendėme su draugu nueiti – paskambinome ir nuvažiavome.

Namuose nutiko kažkas siaubingo – jo žmona atpjovė mums po didžiulį gabalą šokoladinio torto ir mes iš tiesų pradėjome klijuoti lėktuvėlius. Mane visos tos manipuliacijos su pjūkleliu ir švitriniu popieriumi kažkaip nuvargino ir daugiau pas jį nesilankiau, o draugas vaikščiojo, jie ten kažką suklijavo, už ką gavo prizą parodoje.

Ir įsivaizduojate – nieko šita istorija nenustebino. Nenustebino jo žmonos – kam vyras kviečiasi namo paauglius? Nenustebino mūsų – o kodėl jis staiga mumis, vaikais, susidomėjo? Viskas buvo kažkaip paprasta ir suprantama – vyriškiui buvo įdomu klijuoti lėktuvus bendraminčių kompanijoje ir tuo pat metu išmokyti šio darbo gudrybių vaikus.

O dabar prisigyvenome iki to, kad tarp vaikų ir suaugusių atsirado didžiulė praraja. Vaikai šventai tiki, kad susidomėti jų vaikiškais reikalais gali tik psichas pedofilas iškrypėlis, o suaugusieji bijo pasidomėti vaikų reikalais, kad nebūtų apkaltinti pedofilija.

Pažiūrėjai į vaiką? Ar ne pedofilas tu kartais, dėdule? Nusišypsojai vaikui? Oooo, panašu, kad tikrai pedofilas. Užkalbinai jį? Viskas aišku – tu piktybinis maniakas pedofilas! Kur žiūri policija?

Mano vaikystės laikais viskas buvo kitaip – į kiemą paplepėti su paaugliais nusileisdavo dėdės, kiemo komandas pasisamdydavo treniruoti savanoriai treneriai iš vietinių vyriškių, kurie garsiai rėkė žmonoms: „Palauk, negi nematai, kad vyrukus treniruoju!” Suaugusieji konstravo su vaikais lėktuvėlius, radijo imtuvus, eidavo į turistinius žygius ir t.t. Juk tai pastovus klasikinės literatūros siužetas – suaugęs auklėtojas, mokytojas, kuri nuolat visur sekioja būrelis vaikų. Tarkime, koks nors daug pasaulio matęs jūreivis, pasakojantis apie savo nuotykius, vyrukas, kuris moko jaunimą fechtavimo ir t.t. ir t.t.. Liuisas Kerolas apskritai draugavo su 10-mete mergaite, kuriai ir parašė savo „Alisą”. Šiandien jį už tai pasodintų.

Ką čia bekalbėti, aš ir pats pabijočiau patikėti saviškius kokiam nors pašaliniam, visą laiką galvoje sklando mintis „O jei staiga jis pedofilas, iškrypėlis?” Trumpiau tariant, labai gaila, bet atsitiko labai nemalonus dalykas – vaikai nebeturi suaugusių auklėtojų, kuriuos pakeitė durnadėžė su kvailais serialais, kalančiais vaikams į galvas mintį, kad visi aplinkui – gerai užsimaskavę gyvuliai ir iškrypėliai. Praraja tarp kartų – kolosali.

O tuomet, pamenu, priešais gyveno kaimynas lakūnas. Kartais nueidavau pas jį ir jis pasakojo įvairias istorijas. Kartą atėjau, kai jis sugrįžo iš reiso, kaukštelėjo šimtą gramų ir atsigulė. Ir vis dėlto, mane pamatęs, išsikapanojo iš lovos, nuėjo į virtuvę ir ėmė man pasakoti ilgą istoriją apie sudėtingą tūpimą šiaurėje per pūgą. Žmona tik skeptiškai sukikeno: „Vėl tos tavo fantazijos”. Ir išėjo į kambarį.

Įsivaizduokite vaizdą. Virtuvėje sėdi vyriškis su treningais, jam ant kelių – berniukas, ir vyriškis su įkvėpimu jam kažką pasakoja. Ir įsivaizduojate? Niekam tai neatrodė keista – nei man, nei jam, nei jo žmonai, nei mano tėvams, nei draugams – niekam.

O dabar?

Liūdna.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *