Kur dingo gėdos jausmas?

Kur dingo gėdos jausmas? Iš gyvenimo išstumiama gėdos sąvoka. Šiandien niekas dėl nieko nesigėdina. Į tai Vakarų ir mūsų visuomenė ėjo dešimtmečius – tikslingai ir metodiškai. Tiksliau, Vakarai ėjo, o mus vedė. Paskui save. Tie, kurie gyveno paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje buvusios TSRS erdvėje, prisimins kaip tai buvo.

Iš pradžių laikraščiai pradėjo išjuokti moralę. Ji buvo vadinama puritoniškumu, veidmainiškumu. Kažkokia moteris per TV laidą leptelėjo „Pas mus sekso nėra“. Kalbama, berods, buvo apie prostituciją. Visa frazė skambėjo kitaip, kai amerikietis paklausė apie seksą Tarybų Sąjungoje, moteris atsakė „Pas mus sekso nėra. Pas mus yra meilė“. Tačiau žiniasklaida su džiaugsmu pasigriebė pirmą frazės dalį ir ja, štai jau 30 metų, mėgaujasi visi, kas netingi.

Iš pradžių išsityčiojo iš paprastos žmogiškos moralės. Paskui pradėjo lietis nuodai: aprašinėjamos visos įmanomos ir neįmanomos pozos sekse, žmonės buvo raginami užsiimti seksu neįprastose vietose (kitaip sakant – prie žmonių), pasirodė laikraščiai ir žurnalai apie seksą su įvairiomis keistomis istorijomis. Gavosi taip, kad buvo štai tokia padori šalis, ir staiga – kažkoks panoptikumas. Sodoma ir Gomora. Čia ir nekrofilai slampinėja, ir zoofilai, ir incesto mėgėjai tyko… Žurnalistų fantazijoms nebuvo ribų. Ir aš suprantu: iš tokios literatūros galima puikiai uždirbti.

Tarp eilučių visi straipsniai ragino: užsiimkite seksu, visada ir visur, tai puiku. Svetimas vyras? Ir kas čia tokio? Va, pasižiūrėkite serialus: juose vos ne visos poros tokios, ir visos namų šeimininkės, žiūrinčios tuos serialus ir laikančios save padoriomis moterimis, pergyvena nuo ryto iki vakaro, kaip tiems meilužiams gudriau apgauti savo teisėtus sutuoktinius.

„Jis gi myli!“ – šita magiška frazė ir šiandien tebėra daugelio filmų leitmotyvas. Vardan tos „meilės“ galima išvaryti į gatvę nėščią žmoną ir krūvą vaikų, padaryti nusikaltimą. Ir žiūrovai balsu raudos ir gailėsis įsimylėjusio herojaus, o ne tų, kuriuos jis išdavė ir paliko likimo valiai. Be to, čia nekalbama apie platonišką dvasingą meilę. Kalbama paprasčiausiai apie aistrą ir gašlumą.

Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje prasidėjo žodžio „kompleksai“ bumas. Drovumas, elementarus jaunuoliškas nekaltumas buvo vadinami būtent šiuo žodžiu. Buvo raginama tapti drąsiais, eksperimentuoti, moterims, beje, irgi. Juk atsilikusiais tarybiniais, ar dar senesniais prieštarybiniais laikais kaip buvo priimta? Pačiai kabintis ant vyro kaklo negerai, pirmai pasiūlyti vyrui seksą – gėda. Dabar gi visi moteriški žurnalai ėmė aiškinti, kad tai nuostabu, taip ir reikia. Į pagalbą atėjo ir Holivudas su savo filmais, demonstruojančiais, kaip tai daroma.

Nors bet kuri mąstanti moteris, žinoma, suprato: o kam, jeigu vyras tavęs nesiekia, temptis jį už virvės pačiai prie savęs? Dauguma vyrų puikiai žino, kokiu būdu moteris demonstruoja priešingai lyčiai savo palankumą. Tačiau tai – mąstanti moteris taip galvoja. O glamūriškus žurnalus skaitė merginos ir jaunos moterys. Holivudo filmus žiūrėjo irgi jos.

Šalyje pridygo sekso reikmenų parduotuvių. Ant scenos ėmė lipti žydro atspalvio atlikėjai ir „dainuojančios kelnaitės“.

Ir kurgi mes galiausiai atėjome? Šiandien seksualiniame gyvenime nebeliko jokio drovumo. Ir kalbėti apie seksą galima prie žmonių, ir netgi prie vaikų… Dar daugiau, vaikams tiesiog būtina viską aiškinti ir rodyti paveiksliukuose. Nes kaip kitaip susidorosi su tuo baisiai sunkiu klausimu, kurį užduoda keturmetis: „Iš kur aš atsiradau?“ Mūsų močiutės apie kopūstus ir gandrus kalbėjo, ar kad gimdymo namuose jį nusipirko. Ir vaikas nueidavo, svajodamas susitaupyti pinigų broliukui. Bet mes gi taip negalime, mums reikia viską jam detaliai papasakoti.

Aš pademonstruočiau kadrus iš interneto su vaikais-invalidais ir paimčiau interviu iš gydytojų venerologų ir ginekologų, kurie papasakotų, kad gyvenimas „be kompleksų“ padovanoja merginai masę įvairiausių mikrobų, bakterijų ir virusų, kurie paskui atsiliepia palikuonių sveikatai. Jie gimsta nesveiki ir motinos jų atsisako. Ir tegu tie ligoti, apsiseilėję nelaimingi vaikai invalidai pamykia mums visiems ekrane: kad visi aiškiai suprastų, kodėl senovėje taip vertino nekaltybę.

Papasakočiau apie skyrybų statistiką šalyje, papasakočiau apie vaikus be tėvo, mat tėvai įsijautė į žvalią propagandą, skelbiančią, jog vyras – tai jautis, bulius, kuris aptarnauja visą kaimenę. Ir pusė šalies vaikų gyvena be tėvo. Jie dėl to nekalti, tačiau laimės asmeniniame gyvenime ateityje nebeturės.

Vienintelė bažnyčia vis dar kalba apie keistus, absoliučiai „eretiškus“ šiais laikais dalykus: netgi vyrai gali ir turi gyventi nesusiteršdami. Tai jiems naudinga. Ištikimybė, savęs apribojimas. Tai grūdina dvasią ir šis užsigrūdinimas, laikui bėgant, transformuojasi į mokslinius atradimus, genialius meno kūrinius. Tą patį sako ir Rytų išmintis: susikaupusi seksualinė energija transformuojasi į harmoniją su pasauliu, o išvertus į mūsų kalbą – į didesnį produktyvumą darbuose. Bet aš truputėlį nuklydau nuo temos…

Žinote, kodėl tai rašau? Aš rašau tai iš Vakarų. Iš Kanados, kurioje legalizuota vienalytė partnerystė, iš Ontarijo provincijos, kurios ministrė pirmininkė – lesbietė. 2010 metais čia norėjo įvesti naują lytinio švietimo programą, pagal kurią 8 metų vaikams pasakos apie homoseksualizmą ir vienalyčius santykius (teigiamai pasakos, savaime aišku), 11 metų vaikams – apie maturbaciją, 12 metų vaikams – apie oralinį ir analinį seksą. Tą kartą sukilo religinės organizacijos, tėvai, ir neleido įvesti tokios programos.

2013 metais švietimo ministro pavaduotoją areštavo už vaikų pornografiją. Valdininkai kalbėjo, kad jis nesusijęs su lytinio švietimo programos kūrimu, tačiau būtent jis buvo ministro pavaduotojas tuo metu, kai ji buvo kuriama, ir reporteriai paviešino jo laišką, kuriame jis prisipažino, jog ši programa buvo jo „prioritetas“.

Vakarai gerokai aplenkė mus sekso propagandoje. Reikia visada žiūrėti, kas ten vyksta, kur mes einame. Mus būtinai tempsis paskui save.

Tai štai, 2010 metais programą palaidojo, o dabar vėl ištraukė iš stalčiaus ir jau paskelbė, kad nuo 2015 rugsėjo ji bus įvesta Ontarijo provincijos mokyklose. O Vankuverio mokyklose, kaip teko skaityti, vaikams aiškinama, kad yra ne dvi, o penkios ar šešios lytys ir galima pasirinkti bet kurią iš jų. Ir mokykla neprivalo informuoti tėvų, kad vaikas joje persirengia pasirinktos lyties drabužiais ir lankosi specialiame tualete tiems, kurie nei vyriškos, nei moteriškos lyties.

O kas toliau? Su visais mumis. Gyvenančiais šen ir ten. Besivalkiojančiais, nekompleksuotais, pasirengusiais bet kokiai niekšybei vardan „meilės“, naikinantiems vaikišką skaistumą pasakojimais apie seksą, idiotiškai kartojantiems iš esmės nesveikų seksopatologų kliedesius apie tai, kad „vaikams reikia žinoti apie tai, klausimas tik kokiame amžiuje, tačiau pasakoti būtinai reikia“. Su mumis visais abiejuose vandenyno krantuose, įnirtingai trypiančiais gėdos sąvoką… (Beje, Amerikos psichiatrų asociacija jau stumia idėją, kad pedofilija – tai viso labo seksualinė orientacija, ir kad kenksmingos sekso su suaugusiais pasekmės vaikams yra perdėtos).

„Tarp Žemės ir Dangaus – karas“ – dainavo Cojus. Taip ir yra. Ir jeigu tu ne ten, vadinasi – čia. Išdrįsiu tvirtinti, kad mes čia esame laikinai. Išbandymo dėlei. Vyksta didis konkursas, kad patektume į amžiną gyvenimą. Veikia balų sistema.

„Tegu bus jums atlyginta pagal jūsų tikėjimą“. Čia aš ne apie tai, kad reikia vaikščioti į bažnyčią, tiksliau, ne vien apie tai. Aš čia kalbu apie tai, kad žmogaus tikėjimas visada transformuojasi į poelgius. Mes juos darome kiekvieną dieną, svarbius ir nesvarbius. Ir jie aiškiai parodo, kieno tu pusėje.

Norėčiau paraginti jus būti budriais. Nedidukė skylutė paskandina didžiulį laivą. Nenusileiskite smulkmenose, kad paskui netektų aukoti kur kas svarbesnių dalykų.

Reklama:  PadangųParduotuvė

Šaltinis