Kur dingo tėčiai?

Žinote, kas mane labiausiai glumina, kai pradedu skaityti populiariausius leidinius, skirtus vaikų auklėjimui šeimose? Susidaro vienareikšmiškas įspūdis, kad tai žurnalai ir tinklapiai mamoms, apie mamas ir apie mamų santykius su vaikais šeimoje. Atkreipkite dėmesį – ŠEIMOJE!

Pagavote niuansą?

Šeima neprasideda nuo mamos santykių su vaikais, šeima prasideda nuo mamos santykių su tėčiu (atvirai kalbant, daugeliu atvejų santykiais mama-vaikas šeimyninis gyvenimas pasibaigia). Jei dar tiksliau, šeima prasideda nuo vyro ir moters santykių, nes mama ir tėčiu jie taps jau paskui. Ir štai šis komponentas šeimoje yra pats svarbiausias, būtent juo pagrįsta šeima, partnerystė, santuoka, vadinkite tai, kaip norite, prasmės pavadinimas nekeičia. Būtent čia yra toji bazė, tie pamatai, ant kurių kuriamas mikrosociumas, kurio pavadinimas – ŠEIMA.

Jeigu pamatų išvis nėra arba jie netvirti, ant jų pastatyta konstrukcija nebus ilgaamžė. Viskas lyg ir elementariai paprasta ir aišku, tačiau daugumoje šiuolaikinių šeimų vidinių santykių centras pastūmėtas (ir labai smarkiai!) į santykių mama-vaikas pusę, o ne į santykius vyras-moteris. Ir nieko nuostabaus, kad atitinkami leidiniai atspindi šią pasibaisėtiną realybę.

O kur gi dingo tėčiai? Iš vienos pusės aišku, kad dauguma tėvų užimti šeimos aprūpinimo problemomis, jiems trūksta laiko dalintis tėvystės patirtimi žurnaluose, o ir poreikio tokio jie nejaučia. Jie realizuoja save kitose sferose. O štai mamos! Mamos rašo išskirtinai vien apie vaikus, apie santykius su vaikais, vaikų pasiekimus ir nesėkmes, vaikų pergyvenimus ir savo pergyvenimus dėl vaikų…

Visuotinai įsiviešpatavo absurdiška idėja, kad motinos vaidmuo vaiko gyvenime svarbesnis už tėvo vaidmenį. Bet juk tai nesąmonė! Tėvo vaidmuo tiek berniuko, tiek mergaitės gyvenime yra KITOKS negu motinos, tačiau NE MAŽIAU SVARBUS.

Tai kur gi tėčiai? Nejaugi gimus vaikams, sutuoktinių santykiai pasibaigia? O jeigu ir nepasibaigia, tai jiems teikiama vis mažiau ir mažiau reikšmės ir palaipsniui išgaruoja iš supermamyčių galvelių. Ir tai teigiu ne aš, apie tai kalba pačios rašančios mamos! Pasižiūrėkite, kaip jos formuluoja savo tekstus: „mano vaikas“, „mano sūnus“, „mano dukra“, „aš auginu“, „aš maitinu“, „aš auklėju“, „aš myliu“. Ir priešingai – galima ant pirštų suskaičiuoti autores, kurios vis dar parašo: „mūsų vaikas“, „mūsų auklėjimo patirtis“, „mūsų šeima“, „mes leidžiame laiką“, „mes skaitome“, „mes piešiame“… Tėvai išmetami iš šeimos, vidiniuose šeimos santykiuose jų tarsi ir nėra. Supermamytė kilniaširdiškai teikiasi leisti vyrui pabūti šeimos bankomatu, ne daugiau.

O tėvams, atvirai kalbant, nuo to tik geriau. Daugeliu atvejų, nors yra ir nemažai išimčių, vyrams taip ramiau, patogiau, laisviau. Ir kaltinti jų nėra prasmės, tokia prigimtis.

Dar labiau liūdina faktas, kad šeimose su iškreiptais vidiniais santykiais atsirado dar vienas fenomenas – moterys vyrą bando pakeisti vaiku. Kuo daugiau reikšmės suteikiama santykiams mama-vaikas, tuo labiau sumenkinami santykiai vyras-moteris ir tėtis-vaikas, tuo trapesniais tampa šeimos pamatai. Nenoriu dabar nagrinėti šio reiškinio pirminių priežasčių, jos detaliai aprašytos psichologinėje literatūroje. Noriu tik pasidalinti savo stebėjimais.

Išlaikyti pusiausvyrą šeimos vidiniame gyvenime labai nelengva. Sunkus darbas. Svarbu laiku pastebėti momentą, kai santykių svorio centras ima krypti į vieną ar kitą pusę. Ypač sunku tai padaryti tėvams ir mamoms, užaugusiems nepilnose šeimose ar šeimose, kur tokia pusiausvyra buvo pažeista. Arba į mamos-vaiko, arba į vyro-moters pusę. Tačiau juk viso šito galima išmokti! Šito reikia siekti! Juk mums norisi harmoningų santykių su pačiais artimiausiais ir mylimiausiais žmonėmis!

Kad ir kaip mudviem su vyru būtų sunku su mažais vaikais, kad ir kaip mes pavargstame, tačiau kiekvieną vakarą surandame bent pusvalandį laiko vien sau. Pasidaliname prie puodelio arbatos praėjusios dienos pergyvenimais, aptariame planus rytojui. Drauge sprendžiame klausimus, susijusius su vaikais ir laisvalaikiu. O kai pasidaro visai sunku ir imame jausti, kad vaikai nusveria svarstykles į savo pusę, padarome minutės pertraukėlę savo, kaip tėvų, pareigose ir susiorganizuojame romantišką vakarą. Ir žinote, tai suveikia!

Šaltinis