Kur-dingsta-tradicijos-620x385

Kur dingsta tradicijos

Man dažnai rašo: jeigu jūsų tradicijos yra tokios puikios, tai kodėl žmonės jų atsisako?

Tradicijos – labai įdomus dalykas, naudingas ir reikalingas, išmintingas ir gilus, jos buvo sukurtos ne šiaip sau, jose slypi neįtikėtinai daug prasmės. Tačiau yra žodis „bet“. Visame kame svarbiausia – žmogus, kuris tas tradicijas kultivuoja. Jo vertybės, charakteris.

Pavyzdžiui, tėvas turi gražią dukrą. Ir yra tradicija, kad vyrą dukrai parenka tėvas. Toliau viskas priklauso nuo tėvo. Nuo jo vertybių ir vidinio pasirinkimo.

Jeigu jis galvoja apie dukters laimę – ką jis pasirinks? Tą, su kuriuo ji – būtent ji – bus laiminga. Su panašiu charakteriu, temperamentu, skoniu. Panašaus amžiaus. Jis atstums į šalį veltėdžius, agresyvius ir t.t. Pasižiūrės į horoskopą, su dukra pasikalbės, leis jai savo norus išsakyti.

O jeigu tėvas nori lengvai pasipelnyti, trokšta garbės, šlovės ar dar kažko? Tada jis savo dukrą parduos už visa tai. Žinodamas, kad tasai dėdė tris kartus vyresnis už dukrą, kad nepadarys jos laimingos, kad netgi galbūt smurtaus prieš ją. Tačiau meilė pinigams ir šlovei yra stipresnė už meilę dukrai.

Moters apsauga nuo įvairių joms nenaudingų ar pavojingų dalykų, atsidūrusi nedorų žmonių rankose, pavirsta diskriminacija. Ir tada moteris pradedama laikyti daiktu, neatsižvelgiama į jos norus, ja paprasčiausiai naudojamasi. Bet jeigu ją gina visai kitą pasaulėžiūrą turintis žmogus, naudą iš to gaus visi. Moterys gali būti ramios ir saugios, tada ir vyrai iš jų gaus daug daugiau. Iš jų nereikės nieko išmušinėti per jėgą. Ir visiems gerai.

Tai ar tradicijose problema? O gal žmonėse, kurie tas tradicijas kultivuoja? Tradicija, atsidūrusi ydingų žmonių rankose, tampa ginklu. Štai tarkime pradinė keturių kastų sistema Indijoje, kur visi buvo gerbiami ir visi buvo savo vietose, galiausiai išsigimė į sistemą, kurioje vieni tapo aukštesniais už kitus. Lygiai ta pati istorija su kraičio tradicija, kuri išsigimė į turtingų nuotakų medžioklę ir mergaičių tėvų šantažą. Pavyzdžių pateikti galima begalę.

Ydingas žmogus išpurvins bet kokią idėją. Ir tai nepriklauso nuo valstybės, religijos ir viso kito. Tokių žmonių galima sutikti visur. Tokioje epochoje gyvename, degradacijos epochoje. Dėl to tradicijos nyksta. Nes svarbiausia tradicijose – tai dori žmonės, kurie jas kultivuoja, tik tada tradicijos atneša gėrį.

Jeigu patys tėvai neteisingai gyvena, negerbia vaikų, nesirūpina jais, lenda ten, kur jiems nereikėtų lįsti, tai kaip galima tokių tėvų besąlygiškai klausyti? Anksčiau vaikai klausė, bet juk ir tėvai nereikalavo, kad sūnus, talentingas dailidė iš prigimties, taptų juristu, nenugirdydavo savo vaikų degtine, nežemino. O klausyti protingų ir dorų tėvų – labai lengva, tam nereikalingos kažkokios ypatingos pastangos nei iš tėvų, nei iš vaikų. Ir gyventi su tokiais tėvais – lengva ir naudinga.

Visi geri dalykai gali tapti kenksmingais. Viskas priklauso nuo žmogaus. Būtent jis viską sprendžia. Galime prisiminti Hitlerį, kuris labai daug idėjų pasisėmė iš senovės Indijos kultūros ir iškraipė jas savo naudai. Kuo tokie dalykai baigiasi – žino visi.

Arba elektra – vienose rankose ji naudą duoda, kitose – žudo. Tas pats su tradicijomis. Jeigu žmogus neturi reikiamų asmeninių savybių ir turi pernelyg daug ydų, tradicijos tampa įrankiu, kuris suteikia daug skausmo kitiems žmonėms. Ir tada žmonės atsisako tradicijų, manydami, kad būtent jos dėl visko kaltos. Mėgina tas pačias problemas spręsti dirbtinai – kurdami taisykles ir įstatymus. Tačiau problemos nesisprendžia. Nes tai – žmonių protų problemos. Ir kuo mažiau belieka tradicijų, tuo svarbesnę vietą užima protas. Labai gaila, bet taip yra. Kad ir kaip mes šiandien mėgintume apsaugoti moteris iš visų pusių įstatymais, pačioms moterims laimės tai neatnešė, šeimos iš to nieko neišlošė, netgi atvirkščiai.

Dėl to reikia ne tik tradicijas atgaivinti, bet ir išvalyti save pačius. Tada tradicijos atneš į jūsų namus tik gėrį visiems čionai gyvenantiems. Ir taip, teisingai – keisti visą pasaulį yra kur kas lengviau ir paprasčiau, negu pakeisti save, savo širdį, nuo kurios visada ir reikėtų pradėti.

Šaltinis