Kur nuteka jūsų moteriška energija?

Mes dažnai ir daug kalbame apie tai, kaip prikaupti energijos. Ir kokią energiją kaupti, ir kaip tai daryti. Kiek visokių metodų panaudoti per dieną, kokie iš jų efektyvesni ir t.t.

Man moterys panašios į vazas, pagal kurių formą galima iškart pasakyti, ar moka moteris disponuoti energija.

Kai kurios turi labai siaurą apatinę dalį, tokioje vazoje nieko nesukaupsi. O pas kai kurias – platus kaklelis, ir tada visos jėgos atiduodamos kitiems. Pas kai kurias vaza pradaužta ir pro skylę viskas išteka ne pagal paskirtį. Tokios įdužusios vietos simbolizuoja mūsų širdies žaizdas. Arba kokius nors įpročius, trukdančius kaupti jėgas.

Labai dažnai viskas, ką per didelį vargą sukaupiame, išeikvojama ne pagal paskirtį. Tikriausiai jau žinote, kad tokiais „siurbliais” gali tapti:

  • Žmonės, su kuriais pabendravusios jaučiamės išsunktomis;
  • Streso situacijos;
  • TV ir naujienų žiūrėjimas bei skaitymas;
  • Barniai;
  • Kitų žmonių apkalbėjimas ir smerkimas.

Ir dar daug kitų dalykų.

Tačiau esama dar vieno svarbaus momento, kurį ne taip lengva pastebėti. Ar žinote, kaip smarkiai jus išsekina ginčai?

Ginčuose gimsta teisybė?

Vyrams – taip. Moterims – ne. Kitaip sakant, kažką galima suprasti, sužinoti, permąstyti. Proto lygmenyje gali įvykti kažkoks poslinkis. O štai širdies lygmenyje dažniausiai vyksta ištuštėjimas.

Ir nesvarbu, laimėjote ginčą ar ne. Jeigu ginčas pralaimėtas, jaučiate nusivylimą ir jėgų sumažėja. Jeigu ginčas laimėtas ir jūsų Ego pasiekė pergalę – jūsų moteriška energija vis tiek išteka.

Visa tai gana paprasta paaiškinti. Moteris semiasi jėgų iš bendravimo. Bet kokio – su vyru, vaikais, tėvais, draugėmis. O ginčai santykius griauna. Jeigu artimas žmogus su jumis ginčijasi, jums tai nemalonu. Kartais netgi skaudu, kartais siutina.

Vyrams būtina kartais pasiginčyti – geriausia su kitais vyrais. Surengti nedidelį žodinį pasiboksavimą ir nugalėti jame. Tokia vyriška užkariautojų ir nugalėtojų prigimtis.

Kodėl mes ginčijamės?

Įrodinėjame savo teisumą. Kitaip sakant, bandome įrodyti sau ir kitiems, kad mes protingesni, gražesni, dvasingesni. Kas gi tai, jeigu ne žema savivertė? Netgi kai skaitome žmonėms pamokslus, žvelgdami į juos iš aukšto – tai byloja, jog mūsų savivertė žemiau grindų.

Giname savo poziciją. Galbūt dėl to, kad iki galo nesame tikri, kad elgiamės teisingai. Ir tada kiekviena priešinga nuomonė suvokiama kaip ataka. Daug kas įveikia šią stadiją, kai keičia gyvenimą. Tokiuose ginčuose jie arba įtvirtins savo tikrumą dėl pasirinkto kelio, arba liausis juo tikėję ir grįš į ankstesnę vagą.

Pritraukiame dėmesį. Visi mes nepakankamai mylimi, kartais atrodo, kad niekam neįdomūs ir nereikalingi. Ir tada galima stoti į ginčą – geriausia su kokiu nors autoritetu. Kaip musė su drambliu. Tada visi mus pastebės ir atkreips į mus dėmesį. Taip gyvena, beje, internetiniai troliai.

Trokštame „išgelbėti” kitus. Tai labai kilnu. Bet ar nebandome mes vaidinti čia Dievo ar Mesijo, kuris atveda visus į tikrąjį kelią, vaidmens? Mano nuomone, padėti kitiems galima tik savo pavyzdžiu. Arkliui galima parodyti kelią link šulinio, tačiau neįmanoma priversti jo gerti.

Susiduriu su atvejais, kai žmonės, kurie pasitiki savimi, tiki tuo, ką daro, gerbia kitus ir save – apeina iš tolo bet kokius ginčus.

Pavyzdžiui, labai šiltai prisimenu N. K. ir tas tris dienas, kurias praleidome su juo prieš daug metų. Jis nė karto neįsivėlė į ginčą, net jeigu provokavome. Bandėme ginčytis apie jo knygas, idėjas, kolegas, tačiau jis tiesiog klausėsi mūsų ir šypsojosi. Paskui tarstelėdavo kelias taikias frazes ir ginčas išsisemdavo.

Nes ginčui reikalingos dvi pusės. Ginčytis pačiam su savimi galima labai neilgai, kelis minutes, o paskui nebeįdomu. Ir jeigu viena pusė nesileidžia į ginčą, tęsinio nebus.

Nesvarbu, kas teisus. Teisus tas, kuris laimingas. O bet koks ginčas – tai pablogėję santykiai.

Šiuo matu pasiekiau stadiją, kai man nuoširdžiai gaila visos tos energijos, kurią moterys savanoriškai iš savęs atima. Čia praktiškai tas pats, kas imti ir išpilti į unitazą šviežią, šiltą, ką tik pamelžtą pieną.

Galima be galo ir be krašto krautis energiją ir tuo pat metu jaustis ištuštėjusia. Kol neatsikratėme tokių įprastais jau tapusių švaistymo mechanizmų – niekas nepasikeis.

Dėl to nutariau atjungti komentarus savo tinklapyje. Rūpindamasi jūsų energija. Aš puikiai suprantu, kad jūs galite turėti kitą požiūrį, kitokią gyvenimišką patirtį. Tačiau mano straipsniai – apie mano pasaulio vaizdą. Aš taip gyvenu, taip galvoju ir jaučiu. Ir apie tai rašau. Jūs galite gyventi kitaip ir būti ne mažiau laimingos. Aš visiškai su tuo sutinku.

Linkiu ir jums nešvaistyti brangaus laiko ir energijos tuščioms kvailystėms.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *