Labai nedaug moterų šiandien išties ištekėjusios

Labai nedaug moterų šiandien išties ištekėjusios

Mes visi labai skirtingai suprantame meilę. Man meilė, kiek tik ją galima apibūdinti paprastais žodžiais – tai būsena, kai švieti kitam žmogui ir esi tiesiog dėkingas, kad jis tavo šviesą priima.

Įsimylėjimas – tai kankinanti, aistringa priklausomybė nuo kito žmogaus. Jis reikalingas tam, kad išsilaisvintume nuo savo izoliuotų ir gerai apsaugotų Ego ir žengtume pasitikti kito žmogaus, suvokdami savo pažeidžiamumą gyvenimo ir meilės atžvilgiu.



Įsimylėjimo būsenoje mūsų gyvenimo prasmė susifokusuoja ties kitu žmogumi. Žengdami link jo, mes prarandame atramos tašką savyje. Jeigu tai abipusis žingsnis vienas kito linkui, užgimsta naujas gyvenimas, dvi širdys susilieja į vieną visumą, o paskui kiekviena iš jų iš naujo įgauna identiškumą, tik dabar jau dviejų žmonių sąjungoje.

Jeigu susituokiama iš įsimylėjimo, kuris dar neišgyveno nusivylimų, prablaivėjimo krizių, toje būsenoje, kai nepatogu aptarinėti buitinių bendro gyvenimo klausimų, kai dar esame pernelyg apsvaigę nuo pakylėtų jausmų, kaip taisyklė, susidūrę su pačiais pirmaisiais sunkumais žmonės pradeda abejoti savo pasirinkimu.

Sutuoktiniai pradeda svaidytis neišpildomais reikalavimais, bando keisti partnerį, kad tas pasidarytų jam patogesnis, kuo giliai vienas kitą sužeidžia. Anksčiau ar vėliau kažkam pagaliau baigiasi kantrybė ir jis (ji) nutaria, kad viskas, pakaks.

Tuo tarpu meilė yra tyli ir rami, ji atsižvelgia į partnerio jausmus taip pat, kaip ir į savus. Tikroji meilė atsakinga ir jos logišku užbaigimu tampa šeimos sukūrimas.

Įsimylėjimo kultas, nesugebėjimas atskirti įsimylėjimo nuo tikros meilės, privedė iki to, kad šiandien žmonės „prilimpa“ vienas prie kito, kalbant paprastais žodžiais, pradeda seksualinį gyvenimą anksčiau negu galutinai nusprendžia likti kartu.

Beprasmiška ginčyti tai, kas jau seniai tapo norma šiuolaikiniam žmogui, tačiau tai suteikia žmonėms labai daug skausmo, išdegina tą erdvę širdyje, kuri mus vienas su kitu jungia. Argi natūralu matuotis žmogų kaip, tarkime, batus parduotuvėje: tinkame vienas kitam, ar netinkame?

Tai, ką mes vadiname „meile“, „įsimylėjimu“, „aistra“ turi savyje ne vien dvasinę (psichologinę), bet ir somatinę (kūnišką) sudėtines dalis. Kiekviename iš mūsų veikia konkretūs biocheminiai procesai. Ir šių procesų intensyvumą žmonės neretai palaiko meilės būsena.

Amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad įsimylėjimo genas gyvena vidutiniškai metus ar pusantrų. Kitaip sakant, jausmo, kai mes tarsi „susergame“ kitu žmogumi intensyvumas stipriausiai reiškiasi būtent metus ar pusantrų. Šis laikas duotas žmogui tam, kad jis išmoktų mylėti.

Žmogaus fiziologijos ir psichologijos lygmenyje seksualinis artumas – tai ir yra tie „klijai“, apie kuriuos rašo senoviniai tekstai – „paliks žmogus savo tėvą ir motiną ir prisiklijuos prie žmonos, ir taps jie vienu kūnu“. Po to, kai žmonės „prisiklijavo“, labai skausminga atsiplėšti, ypač tam partneriui, kuris planavo ilgalaikius santykius.

Tikroji meilė pradeda reikštis tuo momentu, kai žmonės, kuriuos jungia santuokiniai saitai, pradeda spręsti tokias problemas kaip „kas šiandien išneš šiukšles?“ Tas, kuris myli, pasakys: „aš“.

Pastebėjau, kad daug žmonių, kurie patyrė atstūmimo skausmą vaikystėje, nemoka prašyti meilės, rūpinimosi, švelnumo.

Žinau vieną mergaitę, kurią iki 6 metų auklėjo mama, o paskui atidavė į vaikų darželį. Mergaitei ten buvo labai nejauku. Grįžusi namo, puldavo mamai ant kaklo ir prašė: „Mama, mylėk mane!“ Tai reiškė pusvalandį apsikabinimų. Tačiau jeigu vaikas paprašyti gali, tai mes ar tai pernelyg išdidūs, ar tai turime atstūmimo kompleksą – „kaip galima šito prašyti?!“

Labai svarbu nebijoti, nesigėdinti atverti širdį kitam žmogui – draugui, draugei, vyrui, žmonai.

Kad galėtume pasakyti „Man dabar trūksta meilės. Man labai svarbu, kad tu dabar pabūtum su manimi. Praleiskime drauge šį vakarą, aš tiesiog atsisėsiu šalia tavęs ir prisiglausiu, apsikabinusi. Galima? Man išties labai blogai ir atvirai tai prisipažįstu. Man tiesiog norisi pabūti su tavimi. Šiandien noriu pabūti silpna“.

Labai daug žmonių nori meilės santykių, tačiau bijo prarasti įvaizdį, bijo pasirodyti silpnais, pažeidžiamais, jiems norisi visada atrodyti stipriais. Būtent dėl to prarandama meilė.

Kai jau nebesidrovime pasirodyti mylimam žmogui silpnais, „nesusišukavusiais“ – tai pirmasis žingsnis link gilių santykių. Meilė – tai maksimalus žmonių atsivėrimas vienas kitam. Mylintys žmonės yra absoliučiai apsinuoginę (ne vien kūniška prasme). Kiekvienas yra absoliučiai pažeidžiamas kito atžvilgiu. Čia ir slypi santuokinių santykių harmonija ir grožis.

Mūsų dienomis labai daug žmonių apsinuogina vienas prieš kitą kūniškai, o širdys lieka uždarytos. Žmonėms atrodo, kad kūniški, seksualiniai santykiai padės tapti artimesniais. Nieko panašaus. Jie tik dar labiau sustiprins vienatvę.

Teko dalyvauti vienos poros tuoktuvėse. Tuokėsi mano draugas ir jo mergina, dabar žmona. Prieš ceremoniją išgirdau sukrečiantį dalyką. Mergina sako: „Aš jį myliu kaip savo būsimą vyrą. Bet aš juo nepasitikiu ir negaliu būti su juo visiškai atvira“. Man tai buvo šokas. Tą patį vakarą pasakiau draugui: „Rytoj jūs tuokiatės. Sužinojau sukrečiantį dalyką“. „Tikrai? Aš šito nežinojau“. „Gal pasikalbėsi su ja?“ „O kam prieš vestuves gadinti nuotaiką?“

Konkrečių priežasčių išsiskirti gali būti daugybė. Bet kuri moteris širdies gilumoje trokšta, kad vyras prisiimtų atsakomybę už šeimą, t.y. įvestų tradicinę hierarchiją. Jeigu moteris nemato, kad vyras atsakingai paėmė į savo rankas šeimos vairą, jausdama nerimą ir grėsmę, ji pati imasi atsakomybės ir tampa šeimos galva, visa ko reguliuotoja ir visų taisyklių kūrėja, o neretai – šeimos tirone. Kodėl tirone? Todėl, kad moteriškos lyderystės pagrindą sudaro jausmai, emocijos, o vyriškos – logika ir sveikas protas.

Jei moteris imasi šeimos lyderės vaidmens, visa jos moteriška prigimtis skambina pavojaus varpais: šeimoje kažkas negerai! Vyras tokiais atvejais elgiasi kaip atsiprašinėjantis berniukas, o ne kaip vadas, kuris visada pasirengęs prisiimti atsakomybę ir apginti.

Jei vyras šeimoje turi realią valdžią, moteris pasirengusi paklusti ir pasirenka tokį vaidmenį visa širdimi, kadangi tai leidžia jai jaustis apsaugotai. O jeigu ji nesijaučia saugi – pradeda piktintis, maištauti, prasideda isterijos. Šitaip ji tikrina, iki kokio laipsnio vyras pajėgus visa tai pakęsti.

Isterija, ironizavimas, pajuokos, įvairios bjaurastys vyro adresu – visa tai įgimtas mechanizmas, moteris tikrina, ar partneris tyliai kentės, ar visgi sugebės ją sustabdyti kaip tikras vyras.

Viena iš priežasčių, dėl ko moterys palieka vyrus, yra pernelyg gilus pastarųjų pasinėrimas į save, savo idėjas, darbą, „dvasingumo paieškas“. Moterys jautrios, iškart tai pajunta ir traktuoja kaip abejingumą savo atžvilgiu, meilės trūkumą. Susipažinimo ir asistavimo laikotarpis mums duodamas tam, kad pasižiūrėtume, kiek iš tikrųjų galime būti drauge, vienas su kitu – šimtu procentų, ar 80, ar 10 procentų.

Kai kuriais atvejais gerai, kai žmonės panašūs savo temperamentais. Kitais atvejais gerai suveikia priešingybės, t.y. abipusis vienas kito papildymas. Tačiau bet kuriuo atveju gali susiklostyti puikūs santykiai, jei žmonės susitiko ir atsiskleidė vienas kitam pačiame giliausiame lygmenyje, jeigu jie vienas kitą priima, jeigu jiems gera drauge.

Kaip taisyklė, žmonės, kurie vaikystėje nepatyrė normalios tėviškos ir motiniškos meilės, nemoka nei duoti, nei gauti meilės tolimesniame gyvenime, arba tampa savotiškais „meilės vampyrais“, laukdami, kad kitas žmogus tiesiog privalo tenkinti jų poreikius, pašvęsti asmeniškai jiems visą savo gyvenimą, laiką, dėmesį, atiduoti visas dvasines jėgas. Kaip ir kur užgimsta meilė – šitai peržengia jų suvokimo ribas.

Jeigu esi giliai viduje susijęs su tuo meilės šaltiniu, mylimas žmogus netaps tau stabu, gyvenimo prasme ir jeigu dėl kažkokios priežasties jis nutars iš tavo gyvenimo išeiti, tu atrasi jėgų taikiai jį paleisti, jeigu jau lemta keliams išsiskirti. Tu tiksliai tai jausi ir žinosi. Nors tai nereiškia, kad bus labai lengva tai išgyventi…

Dėl ko žmonės skiriasi, nutraukia santykius? Viskas, kas mums nutinka, turi kokį nors tikslą, taip ir santykių su artimu žmogumi nutraukimas atneša savų vaisių. Visas įsimylėjusio žmogaus gyvenimas – kitame žmoguje. Ir staiga jis išeina. Išėjo vyras, metė mergina. Šiuo momentu jaučiame stiprų praradimo jausmą, kažką panašaus galima pajausti mirus artimam žmogui, juk mūsų dalis – tame žmoguje. Neretai po tokių pergyvenimų žmonės labai rimtai susimąsto apie gyvenimo prasmę, amžinybę.

Kas vyksta su įsimylėjusiu vyru, dėl ko vyras praranda vyriškumą, lyderio vaidmenį šeimoje? Kai tik teisė vertinti „koks aš esu, ar tikras esu vyras?“ perduodama moteriai, vyras praranda save, praranda lyderio poziciją.

Savivertės klausimas – vienas svarbiausių psichologijoje. Kas matuoja mūsų savivertę? Aš pats ar moteris, kurią myliu? Jeigu moteris – aš save prarandu. Tas, kuris tave vertina, tas tave ir valdo.

Jeigu dvasinis ryšys su žmogumi nutrūksta, mylimasis išeina, vadinasi, gyvenimas per šią situaciją nori man pasakyti kažką svarbaus, ir mano uždavinys išgirsti ir suprasti šį signalą.

Šaltinis