Labai pakylėta moteris

Yra tokių moterų – sklandančių aukštai virš nuodėmingos žemės. Į tualetą jos tiksliai nevaikšto. Niekada nepyksta, neverkia. Šypsosi Budos šypsena. Kai joms suduoda į vieną skruostą, jos filosofiškai atsuka kitą. Labai daug kalba apie dvasingumą ir prasmę. Skaito daug protingų knygų apie įvairiausią ezoteriką ir viską žino. Jos tiksliai žino kiekvieno susirgimo priežastį. Labai mėgsta pasakoti visiems aplinkui, kaip reikia teisingai gyventi, ko daryti negalima, kodėl kitus žmones puola problemos. Juo labiau, kad visą įmanomą literatūrą apie psichologiją jos jau perskaitė ir susikonspektavo – dėl visa ko. Štai šita pastraipa – apie kaimynę, šita – apie draugę, o visa kita – apie vyrą, savaime aišku.

Tokios moterys apskritai nejaučia negatyvių emocijų. Taip daro tik tie, kurie nieko nesupranta apie dvasingumą. Jų veido išraiška dažniausiai visada ta pati, neįskaitoma. Ar tai dirbtinai šypsosi, ar tai plėšriai šiepiasi, ar tai kosminio masto tuštuma – sunku suprasti. Kartais galima užfiksuoti akimirksniui praslydusias emocijas, kurios kunkuliuoja viduje, tačiau taip atsitinka retai. Jos šypsosi. Ar žinote, kad daugelis žmonių, jausdami pyktį, baimę ar skausmą šypsosi? Ne dėl to, kad jiems malonu, tiesiog taip veikia apsauginiai mechanizmai, kad nereikėtų pergyventi skausmo, nereikėtų prisipažinti sau, kad skauda. Nes šypsena – saugus ir leistinas dalykas.

Dažnai dvasingos moterys atrodo labai neišvaizdžiai – atseit, ne tiems tikslams gimė šiame pasaulyje. Baisūs nenusakomos spalvos apdarai, ant galvos – kažkokio paukščio lizdas, veidas be kosmetikos ir elementariausios priežiūros. Savaime aišku, jokio manikiūro – tai visiškai tuščias laiko ir jėgų švaistymas. Kuo labiau pakylėta – tuo daugiau apsileidusi, tuo mažiau panaši į moterį.

Ji gali daug kalbėti apie filosofiją, religiją, aukštas materijas – puikiai tai išmanydama, žarstydamasi mintinai išmoktomis frazėmis. Pakylėtos moterys kalba ypatinga, jos be žodyno nesuprasi. Čakros, energijos srautai, egregoriai, mentalinės nuostatos, dieviškoji galia… Kartais kalba vien citatomis iš protingų knygų, berdamos jas automatiškai. Tik kažkodėl iš jų pačių nesklinda nei laimės energija, nei meilė.

Materialių troškimų tokios damos neturi. Jos svajoja apie taiką visame pasaulyje ir kad nebūtų karo. Ir nieko – sau pačiai. Ir nė žodžio apie save. Tik, štai, pakapsčius giliau, gali paaiškėti, kad visas šitas agresyvus dvasingumas – viso labo bandymas pabėgti nuo realybės, pasislėpti nuo savo traumų ir „išgydyti” jas, apsimetant, kad nieko neskauda.

Savo dvasingume jos fanatiškos. Jeigu tampa kokios nors religijos adeptėmis, būtent jos pradeda demaskuoti visus aplinkiniusi tarnavimu velniui. Tik mano religija teisinga, o visi kiti ritasi į pragarą. Būtent jos tampa tomis bobutėmis, kurios piktai šnypščia bažnyčioje – ne taip persižiegnojai, ne taip apsirengei ir apskritai tu kažkokia ne tokia.

Kartais tokios moterys turi vyrą. Keista, bet dažniausiai visiškai nepakylėtą. Jis gali būti klaikus mėsėdis, reikalaujantis kiekvieną dieną kotletų, gali gerti alų su draugeliais ir keiktis paskutiniais žodžiais bei laikyti visas jos dvasines paieškas kliedesiais ir sektantiškumu. Dažniausiai jis būtent taip ir galvoja – žmonai nuvažiavo stogas. Pakylėta moteris sunkiai pakenčia šalia savęs tokį žmogų, pernelyg jau jis gadina jos pakylėtą įvaizdį. Bet dėl to paties neišpasakyto dvasingumo ir atsikratyti juo negali, net jeigu visose kitose sferose jis geras ir normalus. Skyrybos juk nuodėmė. Be to, netgi neaišku, kuo skųstis. Skyrybos dėl kotletų? Ar dėl sekso, kuris tam gyvuliui reguliariai reikalingas?

Su vaikais irgi nesiklosto. Juk jie trukdo dvasiniam tobulėjimui – tai rėkia, tai dėmesio reikalauja, tai išsimiegoti neleidžia. O dar ištraukia iš pačių širdies gelmių tikruosius jausmus, kurie buvo taip rūpestingai paslėpti. Dėl to dauguma tokių moterų sąmoningai ar nesąmoningai atsisako turėti vaikų. O jeigu turi – nutrenkia juos močiutei, kaimynei, bet kam, kad tik dvasingėti netrukdytų. O štai kai paaugs – tada, žinoma pradės mokyti gyvenimo ir tikėjimo tiesų. Per prievartą, kad momento nepražiopsotų.

Iš tikrųjų visas tas jų dvasingumas – gryniausias melas. Tai viso labo mėginimas pabėgti nuo savęs ir savo prigimties. Pasislėpti protingų frazių brūzgynuose. Užsidėti tokią kaukę, kuri daug kam atrodys įtikinama. Ir, žinoma, mėginimas surasti laimę, tik ganėtinai keistas. Mačiau daug tokių moterų, kurioms nieko daugiau nereikia, išskyrus taiką visame pasaulyje. Visos jos buvo labai giliai traumuotos ir tokiais metodais bėgo nuo realaus gyvenimo.

Jos apsiskaičiusios, informuotis, tačiau visos šios žinios neprasiskverbė vidun. Ten nepateko nei žinios, nei patirtis, juk tokia galinga siena išmūryta! Niekas neprasilauš.

Jos nesikeičia. Netampa artimesnės sau pačioms. Jos tiesiog žaidžia pavojingą žaidimą „Aš dvasinga”, ir šis žaidimas neleidžia būti sąžiningoms netgi su savimi, nekalbant jau apie kitus.

Nėra nieko dvasingo moteriai tame, kad atrodytum kaip daržo kaliausė ir kad neatliktum savo pareigų vaikams ir vyrui. Nepadaro dvasinga ir perskaitytų knygų skaičius. Tai gali padaryti tik širdys, kurios sušilo ir įsižiebė greta tavęs. Bet kokios žinios turi būti pritaikomos praktiškai, realiame gyvenime. Apie sėkmingą dvasinį tobulėjimą signalizuoja tik du faktoriai: žmogus sulig kiekviena diena jaučia vis daugiau laimės, o jo santykiai su kitais tvirtėja ir vystosi teigiama linkme. Jeigu to nėra – mes einame kažkur ne ten, arba ne taip. Greičiausiai, tiesiog panirome į iliuzijas ir žaidžiame kažkokius žaidimus.

Plintant literatūrai apie Rytų išmintį, tokių moterų vis gausėja. Būtent jos fanatiškai laikosi visų ten nurodytų taisyklių, o paskui lygiai taip pat fanatiškai keikia tą išmintį, kuriai tūkstančiai metų. Nesuveikė, tik sukomplikavo situaciją… Visada su liūdesiu į jas žvelgiu, aš juk žinau, kad ta išmintis veikia, ir suveikia tiesiog fantastiškai. Bet jeigu paimame plaktuką ir vietoje to, kad pradėtume kalti vinį, pradedame daužyti sau pirštus – kas tokiu atveju kaltas? Plaktukas? Ar mes, neteisingai supratusios naudojimo instrukciją? Ar mes apskritai ją skaitėme, o gal pakako prisigraibyti iš visų pakampių padrikų frazių ir pasidaryti iš jų savas išvadas?

Bėda ta, kad mes pačios sau sufantazuojame kokį nors pakylėtos moters paveikslą – skrajojanti padebesiais būtybė su visais šventosios atributais. O paskui tą fantaziją kopijuojame, neturėdamos nei vidinio potencialo, nei jėgų. Mėgdžiojame, apsimetame, vaidiname.

O juk tereikia viso labo nevaidinti, o vietoje to pradėti keistis, įsiklausius į savo širdį. Keisti požiūrį į save, pasaulį, santykius, Dievą. Pergyventi visas tas emocijas, kurios ateina iš išorinio pasaulio, ir tas, kurių prisikaupė viduje per ilgus žaidimo dvasingumą metus. Sutramdyti savo išpuikimą, paslėpti knyginę išmintį, taip nė karto ir nepanaudotą gyvenime. Atsiverti realiam gyvenimui ir realiai patirčiai, kurią gyvenimas jums duoda. Būti pasirengusiai ilgai kelionei, kuri pasibaigs netgi ne šiame gyvenime. Nelaukti greito rezultato. Žingsnis po žingsnio artėti link pačios savęs. Tai vienintelis kelias, kuris atves mus į laimę.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *