Laiku išeiti

Išeikite laiku. Namo, net jeigu ten jūsų niekas nelaukia, iš siautulingo vakarėlio, iš svečių, išeikite iš nemalonių santykių ir kenksmingų įpročių. Išeikite iš depresijos ir niūrių minčių, sunkių prisiminimų, išsisėmusių santykių, kurie jus gniuždo, išeikite nuo žmogaus, kuris yra greta jūsų.

Duokite jam šansą sutikti tą, su kuo jam bus geriau, komfortiškiau, ramiau būtent ta forma, kurios jam reikia. Jeigu jau nesugebėjote to duoti vienas kitam dėl vienokių ar kitokių priežasčių, neatimkite vienas kitam galimybės gauto tai kituose santykiuose ar pačiame savyje.

Nebūkite godūs savanaudžiai, neatimkite iš kitų žmonių šanso tapti laimingais tokiu būdu, kokiu jie tą laimę supranta, ir neatimkite laimės iš pačių savęs. Nes kiekvienas mūsų gyvena savame evoliucijos taške, žengia į priekį savu ritmu, skleidžia šviesą savais dažniais, vibruoja sava banga ir įgyja sau reikalingą patirtį.

Ir jeigu tarp jūsų – rezonansas, jei susiradote vienas kitą – būkite drauge. O jeigu užsitęsė disonansas – įsisąmoninkite gautą pamoką, padėkokite už ją ir laiku išeikite.

Neįjunkite mechanizmo, kuris prislėgs jus sunkia aplinkybių našta, kai būsite priverstas priimti sprendimus kur kas sunkesnėmis sąlygomis, kur jums teks gelbėtis nuo skaudžiai žeidžiančios visuomenės nuomonės girnų. Visuomenės, kuriai nusispjauti į jūsų tikruosius, nuoširdžius motyvus, į jūsų pasibaigusią kantrybę ir gausius mėginimus kažką „išsaugoti“, kažką „išgelbėti“.

Laiku išeikite, nepalikite gyvenime gilių randų, neužkrėskite širdies godžiu, viską ryjančiu kaltės jausmu – tuo jausmu, kuris su neįtikėtina galia atitraukia, atstumia jus nuo jūsų pačių unikalaus ir vienintelio gyvenimo. Laiku pasitraukite, nežalokite nei savęs, nei kito.

Vertinkite savo gyvenimą labiau, negu jį vertina kiti. Laiku išeikite, jei kažkas savo gyvenimą laiko svarbesniu už jūsiškį, nes jūs atsakingas pirmiausia už save ir tik paskui už kitą. Niekas neatėjo į šį gyvenimą tam, kad atsigultų ant aukojimo altoriaus. Gyvenimas žmogui duotas ne tam, kad būtų paaukotos didžios dovanos – pats gyvenimas ir sugebėjimas mylėti.

Nesunku prarasti patį save, nesudėtinga ištirpti kitame, kažkieno kito gyvenime, kito žmogaus pasaulyje, kito žmogaus realybėje. Nesunku netgi šito reikalauti ir trokšti.

O štai surasti save – sunku. Tik mes vieni galime nustatyti, kaip save panaudoti ir kokiu mastu. Juk tuščiai save aukodami, didesniu nei jums priimtinu mastu dalyvaudami kažkieno gyvenime, jūs automatiškai nuskriaudžiate save, o gal ir tą, kuriam išties jūsų labai reikia. Ir kažkurioje gyvenimo atkarpoje jums pritrūks visiško mažmožio – būtent tų tuščiai iššvaistytų jėgų.

Bet kokie santykiai vaisingi, kai esama mainų, sąveikos, atgalinio ryšio. Tai porinis šokis. Bet jeigu pradėjote lipti vienas kitam ant kojų, laikas baigti šį šokį ir, užsigydžius žaizdas, pradėti naują gražų šokį, galbūt, net su nauju partneriu. Ir taip bet kokiuose santykiuose – partneriškuose, šeimyniniuose, darbiniuose.

Mokykitės laiku išeiti tiek susiklosčiusioje situacijoje, tiek pasitraukti nuo pačių situacijų ir aplinkybių. Jūs visada pajausite tą momentą, pakanka tik pasikliauti savimi, neapgaudinėti savęs ir kitų.

Nėra blogų žmonių, kad ir kaip norėtųsi dėl to pasiginčyti. Yra kitokie žmonės. Tikroji gyvenimo prasmė mums nėra žinoma, tačiau ji užpildo absoliučiai viską, ką turime viduje ir išorėje, ką suvokiame ir ko nesuvokiame, kas gyva ir kas negyva. Ir nėra jokios kitos atsakomybės, išskyrus atsakomybę prieš save ir vienas kitą. Tačiau pirmiausiai – prieš save.

Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, aplink mus ir tolimose Galapagų salose, vyksta mums leidžiant. Mes leidome savo gyvenimui būti tokiu, koks jis yra, mes pradėjome šias permainas, mes sulaužėme tą spyruoklę, kuri išsitiesino visa galia ir plakasi dabar konvulsijose. Mes leidome įsiviešpatauti pilkiems atspalviams savo gyvenime, mes leidome sau visko bijoti, leidome sau atsilikti nuo savo pačių gyvenimo.

Apsidairykite, galbūt atėjo laikas išeiti nuo viso to. Nepaprastai sunku mesti, kas atgyveno, kad ir ką apie tai bekalbėtų žmonės. Išeiti, pasitraukti sunku, tačiau laiku išeiti tiesiog būtina. Subręskite viduje iki reikiamos stadijos – ir laiku išeikite.

Laiku išeikite nuo kitų žmonių nuomonių ir vertinimų, nukreipkite žvilgsnį į patį save. Kur jūsų atramos taškas? Juk tik jūs galite apversti visą pasaulį. Neieškokite to sverto kituose, kitame, kitoje. Išduosiu jums paslaptį – jo ten nėra. Kaip ir nėra laimės kitame žmoguje, jeigu neturite jos savyje.

Laiku išeikite iš įkyrių iliuzijų ir primestų baimių, tačiau ir toliau siekite, svajokite, bandykite. Nebijokite klysti – juk tai reiškia, kad jūs mėginate. Nebijokite kitų žmonių reakcijos, vis tiek negalite visu šimtu procentų tų reakcijų nuspėti, kol nepadarysite, ką buvote sumanęs, o jei sugebėsite – baimė tuo labiau beprasmiška. Tačiau bent jau turėsite šansą laiku išeiti. Ir žengti toliau.

Mes suprantame, kai galbūt neturime, ko norėtųsi, ko mums nedavė, nors laukėme ir tikėjome. Tačiau niekada nesusimąstome apie tai, nuo ko mus apsaugojo, kai nedavė to, ko norėjome tuo momentu.

Tiesa paprasta: viskas ateina savo laiku, netgi stebuklai. Dėl to išeikite laiku, niekam nebetrukdykite. Nes jeigu užtrunkate, užsisėdite, įstringate – gyvenimo scenarijus perrašomas ne tik jums, bet ir kitiems žmonėms.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI