„Laisvi santykiai”

Kas slypi už nekaltos frazės „laisvi santykiai”? Viso labo patvirtinimas, kad tos tariamos „laisvės” paprastam žmogui visada per mažai. Iš pradžių padarė neprivalomą santuoką bažnyčioje, o dabar ir civilinė santuoka buvo pakeista paprastu gyvenimu susimetus. Atrodytų, kurgi toliau beeiti? Pasirodo eiti dar yra kur. Vis dažniau girdime iš jaunų porų: „Pas mus laisvi santykiai”. Iškyla klausimas: nuo ko toji laisvė? Ir ar yra tokiuose santykiuose kažko daugiau už paprasčiausią norą permiegoti vienas su kitu?

Paaiškinsim: šią sąvoką žmonės dažniausiai suvokia kaip partnerio galimybę bet kuriuo momentu „pasukti į kairę” be jokių pasekmių ir santykių aiškinimosi. Pagrindinių argumentų čionai esama trejų, pamėginsime kiekvieną jų panagrinėti.

„JIS/JI VIS TIEK BUS NEIŠTIKIMAS/A JEIGU PANORĖS. TADA JAU GERIAU TEGU TAI BŪNA „LEGALU”

Argumentas demonstruoja tokios atseit šeimos narių nebrandumą. Žmogus mėgina pasislėpti nuo problemos, paskelbdamas ją normaliu dalyku. Kitaip sakant, tu kaip ir nebuvai neištikimas, neįskaudinai mylimo žmogaus, nesutvarkei kažkokios problemos santykiuose, savyje ar partneryje. Antra – tai išankstinė neištikimybės, skausmo baimė, kas yra dvasinio ir psichologinio silpnumo pasireiškimas. Juk taip patogu paslėpti karčias ašaras, ypač moteriškas, fraze „Aš pati neprieštaravau, aš pati jam leidžiu”.

„MES VISIŠKAI VIENAS KITU PASITIKIME, KAM TADA REIKIA KAŽKOKIŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ IR KONTROLĖS”

Apie kokį pasitikėjimą gali eiti kalba, jeigu mylimas žmogus dar nespėjo net pagalvoti apie neištikimybę, o jam jau uždegama žalia šviesa – atseit, greičiausiai tu esi būtent toks. Be to, supainiojama pati tarpusavio pasitikėjimo sąvoka. Pasitikėjimas normalioje šeimoje – tai nebijoti atsakomybės už savo pasirinkimą ir nesibaiminti atsakomybės už savo antrą puselę. Jeigu pasitiki savimi ir partneriu, savo meile galų gale – tai kuriems galams vengti santuokos, sutuoktuvių žiedo ir visų kitų atributų? Ar verta iš anksto baimintis neištikimybės, skyrybų ir to nelemto „pusę buto prisiteis”?

„KAI KURIOSE ŠALYSE APSKRITAI DAUGPATYSTĖ ĮTEISINTA – IR NIEKO”

Nelandžiosime čionai į svetimas kultūras ir religijas ir neaptarinėsime etinės klausimo pusės. Tik pažymėsime tai, ko nenori pastebėti laisvų santykių šalininkai: visos moterys tokiose poligaminėse šeimose yra būtent žmonos, o ne atsitiktinės partnerės vienai nakčiai. Jos gali nesibaiminti, kad jas pames su kūdikiu ant rankų, vyras nenuvarys jos darytis aborto, neapdovanos lovoje visa puokšte venerinių susirgimų. Be to, jau pasirodė pirmieji tyrimai, tvirtinantys, kad moterys poligaminėse šeimose labiau pažeidžiamos streso ir psichinių sutrikimų. Įdomu, kad vienus iš pirmųjų duomenų paskelbė musulmonas, siras al Krenavi (Mental health and polygamy: The Syrian case, p. 3.) Tai ką tada kalbėti apie moteris, kurios paprasčiausiai nežino, su kuo jų partneriai praleidžia šią naktį, kieno lovoje gali atsidurti rytoj? Ar tai bus purvina prostitutė, ar varžovė, kuri susuks jam galvą ir nusives silpną, bet mylimą vyriškį pas save? Ypač baisios tokios mintys nėščiai moteriai ar jaunai mamai. Ir jausmams valios duoti nėra kaip, viskas lyg ir legalu, dėl visko susitarta, dėl to – slėpk, bobele, ašaras, užsimauk abejingumo kaukę, užsidirbk neurozę ir reguliariai tikrinkis dėl venerinių susirgimų… Arba nesitikrink. Pasitikėjimas gi tarp jūsų neapsakomas…

Argi tai tai ne gėdinga žmogaus, jo pačių šviesiausių jausmų eksploatacija per sąvokų supainiojimą ir madingas „naujas tendencijas”?

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *