Leiskime vaikams patirti nesėkmes

„Aš neisiu į pokalbį dėl darbo, manęs vis tiek nepaims“. Dažnai girdžiu šią frazę iš studentų (dėstau teisę). Ir tai susiję ne vien su darbu. Studentai nusimena, kai kritikuoju jų užduotis ir puola į neviltį, jeigu už testą gauna mažesnį įvertinimą nei „A“.

Mes auginame kartą, kuri nežino, kas yra nesėkmė.

Kaip leidinyje New York Times rašo Džesika Benet: „Stenfordo ir Harvardo dėstytojai sugalvojo terminą „failure deprived“ (maždaug: nesugebantis išgyventi nesėkmės), kad apibūdintų tai, ką stebi: studentai, pasižymintys puikiomis žiniomis, negalėjo susidoroti su paprasčiausiomis problemomis“. Amerikos Koledžų studentų sveikatos asociacijos duomenimis, šis nesugebėjimas priešintis nesėkmėms savo ruožtu didina depresiją ir nerimą studentų miesteliuose.

Tačiau tai ne studentų kaltė.

Mes genetiškai užprogramuoti bijoti nesėkmės. Prieš šimtus metų nesėkmė reiškė tai, kad tave gyvą suės kardadantis tigras. Protėviai, kurie nebijojo nesėkmių, ilgai negyveno ir neperdavė savo genų palikuonims.

O šiandien mes patys sustiprinome šią genetinę baimę vaikams. Mes neleidžiame jiems nukristi ant žolės. Lepiname juos dovanomis vien už dalyvavimą renginyje. Paverčiame jų nesėkmes sėkme. Orientuojamės į tradicinius sėkmės simbolius – gerus pažymius, prestižinį universitetą, gerai apmokamą darbą.

Tokie santykiai man primena epizodą iš filmo „Keletas gerų vaikinų“. Mūsų vaikai panašūs į Tomą Kruzą, kuris šaukia: „Aš noriu tiesos!“ O mes atsakome kaip Džekas Nikolsonas: „Tu neištversi tiesos“.

Vaikui, kuris užaugo tokioje atmosferoje, nesėkmė absoliučiai nepažįstamas reiškinys. Jeigu vaikai niekada nesusidūrė su nesėkme, jiems atrodo, kad nesugebės su ja susidoroti. Nesėkmė jų nuomone – trauma. Jie užauga visiškai nepasirengę netgi menkiausioms nesėkmėms, dėl to, kad mes neleidome jiems jų patirti anksčiau.

Šita be galo giliai šaknis įleidusi baimė paralyžuoja. Dėl kiekvieno nenutapyto paveikslo, dėl kiekvieno nepasiekto tikslo, dėl kiekvieno taip ir nepradėto verslo, dėl kiekvienos neparašytos knygos kaltinti reikia nesėkmių baimę.

Koks galėtų būti sprendimas?

Leiskite vaikams patirti nesėkmes.

Aš žinau, kad jūs taip elgiatės, skatinami pačių kilniausių tikslų. Stengiatės apsaugoti vaiką ir norite, kad jis būtų laimingas. Tačiau gindami vaikus nuo nepasisekimo, darome jiems meškos paslaugą.

Kelios idėjos apie tai:

Dalinkitės savo nesėkmėmis su vaikais. Ir nors juos jūsų elgesys gali piktinti, vaikai kaip ir anksčiau yra užkėlę jus ant pjedestalo. Papasakokite, kaip patyrėte nesėkmes ir ištvėrėte sunkumus jaunystėje. Pasidalinkite darbo problemomis, paklauskite, kaip galima būtų jas išspręsti. Skatinkite vaiką sugalvoti potencialių jūsų problemų sprendimo variantų.

Pripažinkite nesėkmių tikimybę. Aš nesakau, kad turite sąmoningai stumti vaikus į katastrofiškas nesėkmes. Skatinkite juos spręsti sudėtingas problemas, išbandyti naujus dalykus ir plėsti ribas. Tai darydami, išmokysite vaikus suprasti, kad jiems visą gyvenimą teks susidurti su nedidelėmis nesėkmėmis ir jie išaugs gerokai atsparesni.

Paverskite nesėkmes pamokomis. Kai vaikai patiria nesėkmę, reaguokite į ją ne su nerimu ar liūdesiu, o su smalsumu. Argi ne įdomu išsiaiškinti, kas veikia, o kas – nesuveikė? Patys įdomiausi rezultatai – tai patys baisiausi rezultatai, į kuriuos reaguojame be nereikalingo dramatizmo.

Žvelkite vienodai tiek į sėkmę, tiek į nesėkmę. Sėkmę ir nesėkmę mes laikome priešingybėmis, tačiau taip nėra. Pažinimo procesą vaikams turi lydėti tiek sėkmė, tiek nepasisekimai. Esame linkę priskirti vaikų pasiekimus jų genialumui ar geriems genams ir ignoruojame tą vaidmenį, kurį suvaidina sėkmingai susiklosčiusi situacija ir privilegijos. Dėl to, nepriklausomai nuo gauto rezultato, išsiaiškinkite, kas įvyko teisingai? O kas nutiko negerai? Ir ko galima būtų iš šios nesėkmės pasimokyti?

Pagal: Ozan Varol



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI