Leiskite kitiems būti kitokiais

Užduokite sau klausimą: ko jūs iš tikrųjų norite iš susidariusios situacijos – būti teisiu, ar būti laimingu?

„Tu visada rami, kad ir kas vyktų aplinkui!“ – sako man vakar pažįstama ofise. Šią frazę savo adresu girdžiu labai dažnai iš įvairių žmonių, ir ji pastoviai mane stebina. Mano vidinis pasaulis turtingas emocijomis, jausmais, projektais, apmąstymais. Keista, kad tų kunkuliuojančių aistrų nepastebi aplinkiniai. Tačiau, pamąsčiusi, supratau, kodėl taip yra.

Mažai kas iš to, kas vyksta, gali išmušti mane iš vėžių. Praktiškai niekas. Bet kokius įvykius aš paprasčiausiai priimu kaipo tokius. Bet kokius aplinkinių veiksmus ir žodžius – irgi. Aš visiems leidžiu daryti, ką jie nori ir kalbėti, kaip nori. Pamėginkite bent vieną dieną niekam nieko neįrodinėti, neįtikinėti savo teisumo. Nes iš kur jūs ištraukėte, kad jūsų požiūris yra kažkuo geresnis? Kartą aš išmokau pasirinkti – būti laiminga ar būti teisia. Ir santykiai su žmonėmis pasidarė malonesni ir lengvesni.

Mano sūnus nemėgsta sriubos, o aš ją dievinu. Tai nesuteikia man teisės brukti jam savo skonio vien dėl to, kad aš laikau sriubą labai naudingu patiekalu. Mano įsitikinimai – nėra neginčijama paskutinės instancijos tiesa. Vaikinas geriau už mane žino, kas jam teikia daugiausiai malonumo pietų metu. Aš negaliu atsispirti pagundai pasakyti, kad šiandien ant stalo pasakiškai skani sriuba. Tačiau šaukšto į rankas jam aš tikrai nebruksiu. Ramiausiai leisiu suvalgyti porą porcijų jo mėgstamo patiekalo. O anksčiau…

Autobuse mergina piktai pastumia mane aštria alkūne šalin nuo durų: „Leiskit išlipti, atsistojo čia vidury išėjimo…“ Tai, žinoma, neteisybė, nes stovėti man daugiau nėra kur ir aš su malonumu užleisčiau jai kelią, kai paprašytų. Tačiau jai dabar, panašu, ne mandagybės galvoje. O man – ne piktumas rūpi. Galvoju sau apie kažką įdomaus ir malonaus. Kažkoks vidinis atsipalaidavimas, kurio niekas negali sudrumsti. Visada turiu galvoje, kad aš ir tiktai aš kuriu savo emocijas. Ką ten emocijas. Aš visada prisimenu, kad kuriu savo gyvenimą.

Leiskite kitiems būti kitokiais.

Jei manote, kad gimiau tokia išmintinga, tai taip tikrai nėra. Anksčiau aš irgi verčiau vaikus valgyti sriubą – pratinau prie naudingo maisto. Nepaisydama to, kad ir jiems,ir man pačiai nuo to dingdavo apetitas. Ir „užsikrėsdavau“ aplinkinių susierzinimu, važiuodama metro. Ir įrodinėjau kolegoms darbe, kad mano projektai įdomesni. Juk tai akivaizdu!

Kartą vienoje iš Ester ir Džerio Hiksų knygų aš perskaičiau apie leidimo dėsnį. Jo esmė: leiskite kitiems būti kitokiais ir niekam neįrodinėkite savo teisumo. Aš irgi nutariau leisti. Iš pradžių pagaudavau save trokštančią įrodinėti ir aiškinti, tada susigriebdavau ir sustodavau. O dabar tai tapo įpročiu. Pasilieku sau savo nuomonę, tuo pat metu leisdama kitiems turėti savas nuomones. Tokia pozicija gana greitai tapo elgesio stiliumi, nes labai greitai paaiškėjo, kaip palengvėja bendravimas, laikantis šio stiliaus.

Ypač vertingas tas santykių su artimaisiais lengvumas. Dievinu frazę, kurią dažnai girdžiu iš sūnaus (18 metų): „Mama, aš pats nuspręsiu“ kad ir apie ką eitų kalba, su džiaugsmu pripažįstu jo teisę pačiam nuspręsti, kas jam geriau. Ir apskritai pagrindiniu auklėjimo tikslu laiku būtent tai – padėti vaikams tapti savarankiškais kaip įmanoma anksčiau. Aš pasitikiu jo intelektu, sveiku protu ir intuicija. Aš, žinoma, negaliu atsisakyti malonumo išsakyti savo nuomonės. Tačiau stengiuosi reikšti ją maksimaliai mandagiai ir švelniai. Nepamenu, kur perskaičiau patarimą bendrauti su artimaisiais taip mandagiai, tarsi tai būtų jūsų kaimynai. Man patiko!

Suprantama, kai kas man nepatinka. Daug kas nepatinka. Tačiau leidžiu sau susifokusuoti išimtinai ties tuo, kas patinka. Sąmoningai perjungiu savo jausmus į tai, kas džiugina ir verčia didžiuotis. O tokių dalykų pakanka per akis. Žinote, toks įprotis kreipti dėmesį į pozityvą išsivysto pakankamai greitai, kaip ir visi kito įpročiai. Pakanka maždaug mėnesio. Tačiau tai labai smarkiai pakeičia gyvenimo kokybę. Tartum būtum paspaudęs konflikto atjungimo mygtuką.

Spragt – ir konfliktai išnyko. O kas atsitiko? Nauja nuostata leisti kitiems būti kitokiais tapo įpročiu, gyvenimo norma, elgesio stiliumi. Ir pasaulis labai greitai atspindėjo mano naują sąmonės būseną. Jau seniai niekas nestumdo manęs autobuse, visi aplinkui tarsi susimokė būti gerais.

Suaugusi dukra taria man žodžius, kurie anksčiau mane tikriausiai įskaudintų. Pas mus skirtingi požiūriai į daugybę dalykų. Ir iš bet kokio pokalbio mes galėtume išpūsti skandalą. Į pagalbą ateina įprotis suvokti nuosavus jausmus ir emocijas. Kai tik pamatau, kad nustojome viena kitą girdėti ir suprasti, giliau įkvepiu ir nukreipiu pokalbį kita linkme arba nutylu. O po pauzės jau nebesinori plėtoti į aklavietę patekusią temą.

Ir žinote, kas puikiausia? Viskas visada savaime susitvarko. Viską valdo meilė. Juk svarbiausia, ką mes turime – tai mūsų beribė meilė vienas kitam. Visa kita – smul-kme-nos. Meilė turi su niekuo nepalyginamą svorio kategoriją. Ji yra santykių prasmė. Visiškai nesunku nuolat apie tai prisiminti. Ir kurti santykius, remiantis šiuo suvokimu.

Leiskite žmonėms būti kitokiais. Jums patiks.

(iš interneto)



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI







Parašykite komentarą