Liberalioji-pedagogika

Liberalioji pedagogika

„Nori nugalėti savo priešą – išauklėk jo vaikus“

Nejaugi niekas anksčiau nemėgino realizuoti mokyklos ar vaikų darželio, kurie remtųsi principu „vaiko laisvė nuo privertimo“?



Mėgino. Aštunto dešimtmečio Amerikoje. Eksperimente pradinėje mokykloje dalyvavo grupė tėvų ir mokytojų.

Pagrindiniai mokyklos principai buvo tokie:

1. Mokytojai stengia sudominti vaiką, bet jeigu vaikas nenori mokytis, jis užsiims tuo, kas jam patinka.

2. Jokių vertinimų „blogai-gerai“. Vaikui negalima priekaištauti dėl prasto pažangumo ir elgesio. Dar daugiau – už gerą mokslą ir elgesį irgi negalima girti bei apdovanoti, nes apdovanojimas – tai užslėpta privertimo forma.

3. Jokių draudimų, apribojimų, privertimų. Net jei vaikas įsisiautėjo.

Nieko neprimena? Vienas prie vieno.

Problemos prasidėjo jau po kelių metų. Štai ką pasakoja mokinės:

„Kai palikome mokyklą, ką tik buvę laimingi vaikai pasirodė esantys niekam nereikalingi. Pas mus atsirado pojūtis, kad esame visiškai nieko neverti. Kad ir kur bandėme įstoti, mes visada pasirodydavome kaip silpnai pasirengę ir nepakankamai išsivystę kultūros prasme.

Kai kuriems iš mūsų realus gyvenimas buvo ne pagal jėgas. Vienas iš mano mokyklos draugų nusižudė prieš du metus, po to, kai jį, dvidešimtmetį, išmetė už nepažangumą iš pačios silpniausios Niujorko mokyklos.“

Noriu atkreipti dėmesį, kad eksperimentą atliko idėjiniai mokytojai ir tėvai, kurie buvo tikri, kad jeigu vaikui niekas netrukdys, tai jis pats atskleis savyje slypinčius talentus ir išaugs nuostabia kūrybiška asmenybe.

Jie nebuvo blogi žmonės, tačiau padarė dvi dideles klaidas. Pirmoji – jie rimtai tikėjo niekieno neįrodyta hipoteze apie spontanišką žmogaus gabumų atsiskleidimą. Atseit, viskas savaime išsiplėtos, svarbiausia – nemaišyti.

Ši hipotezė klaidinga. Rusų defektologai, kurie sprendė itin sudėtingą uždavinį – aklų ir kurčių vaikų integraciją – sukaupė labai vertingą patirtį šioje srityje. Rusų defektologų verdiktas skelbė: neegzistuoja joks spontaniškas atsiskleidimas. Kiekvienas naujas vaiko žingsnis žmogėjimo laiptais – tai pedagogo darbo rezultatas. Ir be pagalbos iš šalies vaikas tais laiptais neužlips.

Antra klaida išplaukia iš pirmosios. Jeigu nėra spontaninio gabumų atsiskleidimo, o yra tik pedagogo darbas, tai suteikti vaikui visišką pasirinkimo laisvę reiškia paleisti jo vystymąsi pasroviui. Kitaip sakant – nusiimti atsakomybę už vaiko likimą ir užkrauti ją aklam atsitiktinumui. Ir netgi dar blogiau, juk vaikas dar nėra visiškas savo norų šeimininkas, jį lengvai gali „užnešti“ ne į tą pusę.

Kiekvienas vaikas įveikia konkrečius gyvenimo etapus. Vaikų darželis-pradinė mokykla-vidurinė mokykla-universitetas. Kiekviename sekančiame etape didėja reikalavimai, pateikiami vaikui. Jeigu kažkur buvo nepakankamai padirbėta, jeigu vaikas nepasiruošė būsimam sudėtingumo padidėjimui, paskui jam teks dvigubai daugiau dirbti, kad pasivytų tai, ką pražiopsojo.

Ir dar. Kaslink kalbų apie vaiko teises ir laisvę nuo privertimo. Tai labai klastingos kalbos. Jos pagrįstos maždaug tokiais samprotavimais: jeigu kažkas verčia mane kažką daryti, tai jis pažeidžia mano teises. Aš niekam neleisiu pažeidinėti savo teisių. Bet argi vaikas prastesnis už mane? Jis irgi turi teisę būti laisvas. Vadinasi, aš neturiu teisės jo priversti.

Tokia logika yra absoliučiai klaidinga – tiek pedagogikos, tiek psichologijos, tiek sveiko proto prasme. Bet kuris psichologas jums pasakys, kad suaugęs žmogus samprotauja taip, tarytum mažas vaikas būtų lygus su juo. Tartum jis turėtų tiek pat proto, žinių ir patirties.

Tikras rūpestis dėl vaiko turi būti pagrįstas realių vaiko poreikių suvokimu, o ne tų poreikių, kuriuos mes patys sau išsigalvojame. Tikra meilė ir tikras rūpestis pasireiškia tuo, kad vaikui reikia padėti tapti žmogumi, o ne tuo, kad paaukotume auklėjimą ant taip vadinamų vaiko teisių altoriaus.

Kodėl mes vaikui daug leidžiame? Todėl, kad jis mažas ir nepatyręs. Jis daro klaidas, bet daro tai ne iš piktos valios. Bet juk tai ir yra toji priežastis, dėl kurios tėvai turi priimti sprendimus vietoj vaiko, net jeigu jam tai nepatinka.

Teisės neatskiriamos nuo pareigų. Vaikas turi daug privilegijų, tačiau moka už jas būtinybe klausyti suaugusių. Vaikui augant, jis gauna daugiau laisvės, tačiau ir atsakomybė už padarytas klaidas didėja. Ir tai – teisingas bei protingas požiūris. Jeigu vaikui iš pat pradžių suteikiamos ir vaikiškos privilegijos, ir laisvė nuo suaugusių auklėjimo, gaunasi absurdas bet kokiu aspektu, netgi teisiniu.

www

Leave a Reply