Lyties-uždraudimas-švediškai

Lyties uždraudimas švediškai

Švedijoje kova už lygias teises virsta atsisakymo nuo lyties kaipo tokios. Nicolaigarden – vienas iš šimtų Stokholmo vaikų darželių, vienintelis Senamiestyje, yra už dviejų minučių kelio nuo Karališkųjų rūmų. Iš pažiūros – įprastas pastatas. Viduje – dešimtys patalpų per kelis aukštus žaidimams, poilsiui, valgymui, mokymuisi, o ant stogo (koks vaizdas atsiveria!) – sporto ir žaidimų aikštelė.

Vaikų darželiui vadovaujanti Lota Rajalin svetingai sutiko svečius, aprodė visą namą. Viename kambaryje atkreipė dėmesį į pakabintą ant sienos plakatą: „Puikus paveiksliukas, nufotografuokite jį“. Plakate – besijuokiantis berniukas su rožine suknele.

Nicolaigarden – ne visai įprastas vaikų darželis. Čia pedantiškai ir detaliai praktikuoja lytinį neutralumą. Čia nėra berniukų ir mergaičių, o yra tik draugužiai. Rytais, sveikindama vaikus, auklėtoja sako, ne „sveiki, berniukai ir mergaitės!“, o „Sveiki, draugužiai!“

Švedų kalboje yra asmenvardžiai: „ji“ – hon ir „jis“ – han, tačiau šiame darželyje linkstama vartoti formą hen – išgalvotą žodį. Nicolaigarden auklėtinių neklausia, kas tavo mama ir kas tavo tėtis, nes gali taip atsitikti, kad mamos ar tėčio nėra arba yra du tėčiai ar dvi mamos.

Viename kambaryje matome miegančius ant grindų berniukus ir mergaites, atsiprašau – draugužius, kuriems auklėtoja skaito ką tik Švedijoje išleistą knygą „Kivi&Monsterhund“. Tai pirmoji lytiškai neutrali vaikų knyga, kurioje vietoje mamų (mammor) ir tėčių (pappor) veikia mappor ir pammor, o lytinė pagrindinio herojaus kivio priklausomybė išlieka paslaptimi iki knygos pabaigos. Kivis – tai hen. Niekatroji giminė.

Kalba – tai tik vienas aspektas, auklėjant lytinį neutralumą. Tai liečia iš žaislus. Šiame vaikų darželyje žaislai kruopščiai sudėlioti ant lentynų, auklėtojos seka, kad ant vienos lentynos nesusirinktų žaislai mergaitėms, o ant kitos – berniukams. Ant lentynų turi viešpatauti absoliuti lygybė.

Visas apipavidalinimas parinktas taip, kad vaikams nesusiformuotų lytinių vaidmenų stereotipai. Netgi tualete šalia unitazo kabo paveiksliukai su tekstais apie lygybę ir neutralumą.

Skaitymo kambaryje kaip tik vyksta „inventorizacija“. Auklėtoja Evė eina nuo vienos lentynos prie kitos ir pildo storą bloknotą. „Aš privalau patikrinti, kad nebūtų pažeista pusiausvyra“. – paaiškino jinai. Kadangi knygos nuo lentynos imamos ir dedamos atgal kaip pakliuvo, tai kartą į savaitę tenka daryti patikrinimą, griežtai sekant, kad nebūtų persvaros vienon ar kiton pusėn, kad knygų, kurių pagrindiniai herojai yra berniukai/vyrai ar mergaitės/moterys būtų po lygiai.

Šio darželio knygų lentynose nėra pasakų apie Pelenę arba Coliukę, kadangi pastarosios laikomos „neteisingų lytinių vaidmenų pavyzdžiais“ ir pasakos pateko, jeigu galima taip išsireikšti, į uždraustų knygų sąrašus.

Lota Rajalin paima nuo lentynos knygą „Kodėl verkia tėtis““, ant kurios viršelio pavaizduotas verkiantis vyras. Kaip paaiškino vedėja, jos nenori, kad vaikai augtų įsitikinę, kad vyras turi būti būtinai stiprus ir drąsus, o nuo mažens įteigia vaikams, kad berniukai gali verkti, bijoti, gėdintis ir nešioti rožines sukneles. Nuotykiai, riteriai ir herojai – visa tai praeityje.

Auklėja save

Lytinio neutralumo auklėjime sudėtingiausias ir tuo pat metu įdomiausias dalykas – mes pačios. Auklėtojoms visą laiką tenka auklėti pačioms save“. – teigia auklėtoja Karolina Sandberg-Svaling. Kartu su kolega Ana Erikson, ji pateikia pavyzdžių, kaip juodvi pačios daro klaidas ir koreguoja savo pačių elgesį.

Prieš kelias dienas, pasakoja Erikson, drauge su dar viena auklėtoja ir auklėtoju vyru rodė vaikams pratimus su kamuoliu. Auklėtojai nepagalvojo, kad prieš rodant pratimus, reikia susitarti tarpusavyje. Ir kas gi gavosi? Auklėtojas vyras, demonstruodamas pratimą, pakėlė kamuolį virš galvos ir ėmė sukti juo didelius ratus. Tuo tarpu auklėtojos suko nedidelius ratus krūtinės lygyje, be to, darė pratimą lėtai. Iš pirmo žvilgsnio, koks skirtumas, tačiau vaikai gali padaryti išvadą, kad vyrai gali dominuoti.

Į pokalbį įsiterpia Lota Rajalin ir kaip neteisingo erdvės panaudojimo pavyzdį pateikia estų mokyklą Stokholme. „Kiekvieną dieną praeini pro šalį ir matau, kaip ten žaidžia berniukai ir mergaitės. – pasakoja jinai. Paėmusi rašiklį, ji iliustruoja savo pasakojimą piešiniu: berniukai žaidžia kiemo centre, jie disponuoja didesne dalimi erdvės, o mergaitės glaudžiasi pakraščiuose, užimdamos nedaug vietos. „Tai neteisinga!“ – piktinasi vedėja.

Kalbant apie lytinį neutralumą, neverta užmiršti apie situaciją apskritai. Švedija žengia genderinės lygybės avangarde, šiam klausimui šalyje, be abejonės, skiriama daug daugiau dėmesio, negu kitose šalyse, tačiau ir ten tokios vaikų įstaigos kaip Nicolaigarden – išimtis.

Galima pateikti ir daugiau pavyzdžių kaip auklėjamas lytinis neutralumas. Pavyzdžiui, viename vaikų darželyje Luleo mieste uždraudė žaislinius automobilius, mat berniukai linksta žaisti su mašinėlėmis ir dėl to mašinėlės įgauna aukštesnį statusą už kitus žaisliukus.

Kitame darželyje vaikams neleidžiama žaisti savarankiškai, kadangi likę be priežiūros, berniukai ir mergaitės spontaniškai įsisavindavo lytinius vaidmenis ir stereotipus. Tačiau taip nuosekliai ir iš pagrindų auklėjamas lytinis neutralumas, kaip tai daroma Nicolaigarden’e, kol kas tik pavieniuose darželiuose.

Gerai žinomas ir darželis Egalia, kuriam vadovauja ta pati Lota Rajalin (Švedijoje vienas žmogus gali vadovauti keliems vaikų darželiams). Pernai BBC nufilmuotame reportaže buvo pasakojama, kaip šio darželio auklėtojai, žaisdami su vaikais, naudoja ne tik modelį „tėtis-mama-vaikas“, bet ir „tėtis-tėtis-vaikas“, „mama-mama-vaikas“ ir kitokios šiuolaikinės kombinacijos.

Teisybės dėlei turime pasakyti, kad nors Švedijoje lytinio neutralumo auklėjime pažengta ganėtinai toli, negalima pasakyti, kad vaikai yra verčiami elgtis tiktai taip ir ne kitaip, skatinant, pavyzdžiui, berniukus nešioti sukneles. Švedijos ikimokyklinėse įstaigose toks lytinis neutralumas kol kas vis dar retenybė. O iš kitos pusės, Lota Rajalin įsitikinusi, kad visi darželiai turi tapti tokiais, kokiems vadovauja jinai. Ji nurodo įstatymą, mokyklines programas ir ruošiamas administracines priemones, kurios išties yra jos pusėje.

Šalininkai ir priešininkai

Švedijoje debatai dėl lytinės tolerancijos neapsiriboja juodai baltomis spalvomis. Negalima sakyti, kad vienoje stovykloje – moterys, kitoje – vyrai, kad kairieji pasisako už viena, o konservatoriai – už kitą, feministai – už, o ne feministai – prieš. Niuansų čia gerokai daugiau.

„Jeigu mes pradėsime drausti knygas, tai bus panašu į Orvelo romaną „1984“. – sako Akselis Lindersonas, turėdamas galvoje atsakymą nuo senų gerų klasikinių pasakų. Lindersonas – studentiškos Švedijos socialdemokratų federacijos generalinis sekretorius, o jaunieji socialdemokratai genderinės lygybės klausimuose šioje šalyje žygiuoja pirmose gretose.

Kaip pavyzdį galima pateikti ištrauką iš SSU – socialdemokratų jaunimo susivienijimo, kuriam priklauso 8000 žmonių, manifesto. Šis judėjimas veikia išvien su studentiška socialdemokratų federacija. „Mūsų tikslas. – skelbia manifestas. – Sunaikinti klasikinę šeimą kaip normą“. Ir visgi kai kurie kraštutinumai Lindersonui nepatinka.

Vienas žymiausių lytinio neutralumo kritikų Švedijoje yra Tania Bergkvist, blogerė, matematikė, sėkminga jauna moteris. Kartkartėmis ji atkreipia visuomenės dėmesį į kai kuriuos keistus atvejus, pavyzdžiui, kai švietimo taryba išskiria 75 000 eurų grantą tyrimams, kurių tikslas – išanalizuoti „vamzdį, kaip lyties simbolį“.

Tai kas vyksta, Bergkvist vadina „genderine beprotybe“.rnrnJos manymu, dalis tyrinėtojų ir aktyvistų į viską, kas vyksta visuomenėje , iki menkiausių detalių, žvelgia per genderinę prizmę, jie sugebėjo įpiršti savo požiūrį kai kuriems politikams, nuo kurių priklauso sprendimų priėmimas.

Darželiai Nicolaigarden ir Egalia – puikūs to pavyzdžiai. „Nėra problemų, kai vyrams ir moterims priskiriami skirtingi lytiniai vaidmenys, jeigu jie vienodai vertinami“. – rašo Bergkvist savo blog’e. jos nuomonei daug kas pritaria.

Vyrai gali būti baikščiais ir droviais? Ir aš prisimenu, kaip vienoje parduotuvėje girtas vyras užpuolė pardavėją moterį. Nejaugi tai normalu? – paklausiau vaikų darželio darbuotojų. – jei vietoje to, kad apgintų moterį, vyras pradės verkti? Rajalin ir jos kolegės neatsakė į mano klausimą.

O ką, jeigu pačios moterys – prieš?

„Mūsų prioritetas dabar yra tai, kad įstatymuose būtų įrašyta nuostata dėl to, kad atostogas vaiko priežiūrai vyrai ir moterys turėtų imti vienodo dydžio“. – sako studentiškos socialdemokratų federacijos generalinis sekretorius Lindersonas. Ir priduria, kad dėl to jį kartais erzina ginčai apie „belytį“ asmenvardį (hen) arba apie sienų apipavidalinimą vaikų darželiuose, apie tai, kaip reikia sėdėti ar vaikščioti. Debatuose apie lyčių problemas tokie dalykai nustumia svarbius klausimus į antrą planą, ir tai skaldo visuomenę.

Tuo tarpu vienoda vaiko priežiūros atostogų trukmė vyrams ir moterims – pakankamai opi tema.

Švedijoje veikiantis įstatymas leidžia patiems sutuoktiniams nuspręsti, kaip jie pasiskirstys tarpusavyje vaiko priežiūros atostogas. O praktikoje gaunasi taip, kad didžiąją dalį atostogų pasiima moterys. Jaunieji socialdemokratai nori įstatymų pagalba padalinti atostogų laiką po lygiai. „Aš sutinku, kad tuo mes pažeidžiame suaugusių žmonių pasirinkimo laisvę ir teisę patiems spręsti. – pažymi Lindersonas. – Tačiau dabartinė tvarka ilgalaikėje perspektyvoje, savo ruožtu, irgi kėsinasi į laisves. Jeigu moterys ilgiau atostogauja, prižiūrėdamos vaikus, jos mažiau uždirba ir ateityje jų pensija bus mažesnė. Tai pažeidžia jų teises“.

Pakankamai logiški samprotavimai. Deja, Lindersonas nieko nekalba apie tai, kad įmanomas variantas, kai tėvų pasirinkimo laisvė bus išsaugota, o moterų pensijos bus padidintos iš kitų šaltinių.

Dar ryžtingiau ginčija pasirinkimo laisvės principą Nicolaigarden vedėja Lota Rajalin. Juk lytinio neutralumo auklėjimo išeities punktas yra nuomonė, kad moterys yra engiamos ir kad vyriškas lytinis vaidmuo yra aukštesnio rango.

Idealiame pasaulyje būsimas santykis būtų 50:50. visose profesijose, elgesio modeliuose, visur – 50:50. Belytiškumas, jos manymu, turėtų būti visuotinis, netgi varduose. Ir kaip rezultatas – lyties išnykimas. Bent jau socialine prasme.

Problema čionai ta, kad dauguma žmonių, tame tarpe ir dauguma moterų, šito nenori. Dauguma moterų identifikuoja save su moterišku pradu, duoda mergaitėms moteriškus vardus, o berniukams – vyriškus, nori turėti ilgesnes vaiko priežiūros atostogas, žodžiu, visiškai susitaiko su savo lytiniu vaidmeniu. Lygybė gali egzistuoti ir tarp skirtingų lyčių – maždaug toks požiūris.

Rajalin nusistačiusi prieš tokį požiūrį, ji pateikia pavyzdžius iš praeities: kai išnyko vergija, tai tegu ir ne visi, bet vergai buvo prieš panaikinimą. Gimę vergais, jie priprato prie vergijos, nauja situacija juos baugino.

Iš esmės Rajalin laiko moteris, kurios pripažįsta lytinius vaidmenis, kaip savotiškas verges. Taip, jos yra suaugę žmonės, jos tarsi ir pačios viską sprendžia, tačiau tai tik regimybė. – įsitikinusi Rajalin.

WWW