Mama, aš tau ne vyras

Marija – gera mano pažįstama. Jai 25-eri, gyvena su mama. Mama pensininkė. Marija dirba. Mama gamina maistą, tvarkosi, o dukra tempia į namus sumedžiotus mamutus. Ji netekėjusi, niekada neturėjo šeimos. Nė vienam jos draugui mama nepritarė ir padarė viską, kad dukra pasiliktų su ja. Į darbą buvo paleista isterija, širdies priepuoliai, aimanos „kaipgi dabar aš be tavęs?!”… Ach taip, mama neturi vyro. Išsiskyrė su Marijos tėvu, kai dukrai buvo ketveri ir nuo to laiko jos gyvena dviese.

-Aš visada jaučiausi už ją atsakinga. Tarsi ji būtų ne mama, tarsi aš būčiau vyresnė. Aš privalau ja rūpintis. Privalau ją globoti. Skirti jai dėmesio. – pasakoja Marija.

-O jeigu to nedarai?

-Oi, tada skandalas. Daužo indus, rėkia. Turėjau vaikiną, jis pakvietė gyventi pas jį, tai mamą ištiko širdies priepuolis, kai pasakiau, jog išsikraustau. Aš, žinoma, pasilikau. Ir kai tik horizonte pasirodydavo mano vaikinas, ji tučtuojau griebdavosi už širdies. Galiausiai jam tai įkyrėjo, o aš negalėjau jos palikti.

-Ir kaip tuo metu jauteisi? Kas tu jai buvai?

Marija susimąsto.

-Na, aš jai ne mama, čia jau tiksliai. Ir ne tėtis. Aš greičiausiai esu jai kaip vyras. Taip, aš jos vyras. Aš darau visus vyriškus darbus namuose, kalu vinis, kloju plyteles, darau remontą, vairuoju mašiną, vežioju mamą į vasarnamį už miesto. Taip, aš esu jos vyras. – juokiasi moteris.

-Tau išties juokinga? Nejau nenori savo šeimos?

-Noriu. Tikriausiai. Vaikų tai tiksliai norėčiau. – nuliūsta draugė.

-Tada paaiškink, kaip gali ištekėti, jeigu jau ištekėjai už mamos? – mes iš pradžių juokiamės, įsivaizduodamos tokį vaizdelį. – O jeigu be juokų – kaip tada?

-Niekaip, –  atsako Marija. Galvoje jai tarsi praskaidrėja. – Kitaip sakant, aš negaliu ištekėti dėl to, kad vyrui skirtą vietą mano širdyje užima mama?

-Ir dėl to, kad išsikėlei tikslą duoti viską, ko jai reikia. O jai būtent to ir reikia – ji nori būti mylima vyro. Ji pati norėtų mylėti vyrą. Bet jai baisu, skaudu, ji jaučia nerimą, pavojų. Jis išeis, jis išduos. Su tavimi saugiau. Su tavimi viskas aišku ir suprantama. Ir visą tą meilę, kurią ji turi savyje, ir kuri skirta vyrui, ji atiduoda tau.

-Taip, aš nejaučiu jos motiniškos meilės. Ji mane obliuoja ir tarkuoja kaip žmonos visuose anekdotuose tarkuoja savo vyrus. Ji klaikiai manęs pavydi kitiems žmonėms, ypač vyrams.

-Ji bijo prarasti mylimą žmogų. Vienas dalykas ištekinti dukterį – tada dar gauni ir sūnų, ir anūkų. Visai kas kita atiduoti tą, kurį myli, tada lieki viena. – užbaigiu mintį.

Marija visai nusiminė.

-Ką gi man daryti? Jeigu aš iš jos išsikraustysiu, ji vėl pradės sirgti. Ir aš jausiuos kalta. Kokia jau ten asmeninė laimė!

-Pradžiai pabandyk širdyje viską sudėlioti į savo vietas. Ji yra tavo mama. Tu esi jos dukra. Tu ne jos vyras. Skamba keistai, ir į galvą gali ateiti įvairių nepadorių analogijų. Tačiau kalba tik apie tai, kaip kas ką jaučia, supranti?

Kiekvieno žmogaus širdyje yra keli rezervuarai meilei. Ir kiekviena tokia meilė turi kažkur pasireikšti.

Yra meilė tėvams ir vyresniems – mums reikalingi tokie žmonės greta. Yra meilė vaikams, jaunesniems – jai irgi reikia realizuotis. Yra meilė draugams, be jų laimė bus nepilna. O yra partneriška meilė, skirta tik vienam žmogui, pačiam artimiausiam. Ir kai šalia tokio žmogaus nėra – visiškai nereiškia, kad nėra ir šitos rūšies meilės. Ji egzistuoja ir laukia savo objekto. Šitaip mergaitės, kurios dar neturi vaikų, myluoja mažus šunelius ar svetimus kūdikius, pavyzdžiui.

Pavojus vienišoms mamoms slypi tame, kad vyrui skirtą meilę jos nukreipia į vaikus.

Užgriūna juos savo meile, be to, dar ir ne ta, kurios vaikui reikia. Vaikui reikia tėvų meilės, tačiau šita vieta lieka tuščia. Užtat kitoje vietoje – visiškai nereikalingos vaikui partneriškos meilės perteklius. Ir tau paskui reikia ištuštinti tą vietą, kad būtų kur įsileisti savo partnerį, o dar užsipildyti ta meile, kurią turėjai gauti vaikystėje.

Tai tas pats, kas mokytis mokykloje, kai per matematikos pamokas tau dėsto biologiją. Tačiau egzaminą turi laikyti iš matematikos! Ir tau iš pradžių reikia išmesti iš galvos viską, kas susiję su biologija ir iš naujo mokytis matematikos. O paskui dar ir biologiją iš naujo normaliai išmokti.

Visa tai vyksta ne iš piktos valios. Motiną galima suprasti. Gyvenime ji patyrė išdavystę ir stengėsi, kaip galėjo, iš visų jėgų. Ji tiesiog nesuprato, kas vyksta. Dabar tu žinai.

Mes pabendravome su Marija per socialinį tinklą po poros metų, ji papasakojo, kad buvo labai baisu, bet iš mamos ji išsikraustė. Tegu ir ne iš karto. Buvo klaikus skandalas, isterija, boikotas, naktiniai skambučiai „aš mirštu”. Moteris atsilaikė, ištvėrė visa tai. Nesugrįžo. Ir keistu būdu iškart atsirado naujas vaikinas.

-Įsivaizduoji, eilinį kartą, kai ji paskambino ir pradėjo aiškinti, kad esu nedėkinga karvė, kad ji man savo geriausius gyvenimo metus paaukojo ir visa kita, aš užrikau: „Mama, aš ne tavo vyras! Aš tavo dukra! Tu mano mama! Visiškai normalu, kad vaikai užauga ir nori gyventi savo gyvenimą!” Mama nutilo, paskui padėjo ragelį. Mėnesį neskambino ir neatsakinėjo į mano skambučius. Aš jau ir kaimynių pradėjau klausinėti, ar viskas gerai, ar sveika, gyva?

-O paskui? – man buvo baisiai įdomu, kuo gi visa tai baigėsi.

-Paskui aš pasveikinau ją su gimtadieniu, kaip visada. Ji šaltai priėmė gėles ir dovaną, aš ir nesitikėjau ko nors kito. Supažindinau ją su savo vaikinu, nė nemanydama prašyti palaiminimo. Mama, grieždama dantimis, nutylėjo. Paskui buvo mano vestuvės, jau net nežinau, kaip ji tai ištvėrė, atrodė kaip per laidotuves. Aš jos nevengiau, tačiau pastoviai sau kartojau: „ji man mama, o aš jai dukra”. Paskui gimė sūnus ir kažkas atsitiko. Ji atitirpo. Laiko anūką ant rankų ir švyti…

-Vyro nesusirado?

-Vaikšto pas ją profesorius iš gretimo privažiavimo, gėles tempia, ji suka nosį į šalį, tačiau matosi, kad jau pradeda patikti. Neseniai jis jai tapetus perklijavo namuose, kelis kartus nuvežė į vasarnamį. Geras toks dėdulė, duok Dieve, susiklostys.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *