Mamų ir dukterų konkurencija

Apie tai kalbėti nemalonu, dėl to esu pasirengusi tam, kad dabar mane apmėtys šlepetėmis. Tačiau bijosi šlepečių – neišsiaiškinsi tiesos. Yra vienas momentas mamų ir dukrų santykiuose, apie kurį negaliu nutylėti. Kartais būtent jis lyg siena iškyla tarp mūsų ir mamų. Juk daugiausia nuoskaudų mums padaro būtent mamos.

„Mama mane dievino, visada buvau jos princesė. Bet kai tik sulaukiau 14 metų, kai išaugo krūtinė, atsirado gerbėjų, kažkas ėmė ir sulūžo. Toks jausmas, tartum mama manęs nekęstų. Tai tęsiasi jau 20 metų. Ir aš iki šiol negaliu suprasti, kada ir kaip tai atsitiko“.

„Mama kažkuriuo momentu ėmė komanduoti, kaip turiu atrodyti. Jai labai nepatinka, kada atrodau kaip moteris, nors man jau virš 30. Ji sako, kad matydama priešais savęs trisdešimtmetę gražią moterį ir suprasdama, kad tai jos dukra, jaučia baimę dėl to, kokia ji jau pasenusi. Dėl to mama reikalauja – iki isterijos – kad rengčiausi lengvabūdiškai, paaugliškai, elgčiausi kaip vaikas. O aš nenoriu“.

„Kartais toks jausmas, tartum mama būtų įsimylėjusi mano vyrą. Jis labai panašus į tėvą jaunystėje. Tėvas irgi visa tai mato, net neįsivaizduoju, ką jis jaučia, kai mama pradeda isterijas iš pavydo. Isterijas mano adresu. Ji visais būdais stengiasi mudu sukiršinti. Išsipuošia prieš mums ateinant, flirtuoja, asistuoja mano vyrui. Aš jai varžovė. Ji su manimi nebendrauja, nuolat kabinėjasi ir pasakoja vyrui, kaip jam su manimi nepasisekė“.

„Mano mama labai graži ir aš visada norėjau būti tokia, kaip ji. Tačiau nuo tam tikro amžiaus mama pradėjo aiškinti, kad man iki jos kaip iki Mėnulio. Ir kojos kreivos, ir šypsena siaubinga, ir plaukai niekam tikę, o ir su protu problemos. Aš raudodavau naktimis, nesuprasdama, už ką jinai su manimi šitaip. Iki šiol negaliu susitaikyti su savo išvaizda, nors nesu baisenybė, anaiptol ne baisenybė…“

Šitos istorijos nėra pavienės. Girdžiu panašias kalbas pačiomis įvairiausiomis variacijomis. Keičiasi veikiantieji asmenys, aplinkybės, o esmė lieka ta pati. Kad panagrinėtume detaliau, siūlau patyrinėti motinų ir dukrų santykius įvairiais aspektais. Tai liečia ir tėvo santykius su sūnumi, tačiau čionai aptarsime būtent moteriškus santykius.

Gamtoje viskas sutvarkyta labai įdomiai. Kai buvau maža, mane tai stulbino. Kai katė užaugina kačiukus, ji pamiršta, kad tai jos vaikai. Jai jie tampa įprastais katinais ir katėmis. Katė gali netgi atsivesti kačiukų nuo nuosavo sūnaus. Ir jai tai normalu. Ji gali draskytis su nuosava dukra dėl kokio nors katino dėmesio. Ji tampa konkurente tai, kurią pati užaugino.

Kai tik gyvūnų mažyliai užauga, jie visiškai praranda ryšius su tėvais. Kartais juos netgi talpina į skirtingus voljerus, kad tėvai savo vaikų nesuėstų. Pasitaiko ir tokių atvejų.

Žmogus – irgi tam tikra prasme gyvūnas. Tačiau gyvūnas, turintis protą, vadinasi, galintis gyventi ne vien pagal instinktus, kurių turime nemažai. Mes savo vaikų nepamirštame, ryšiai su jais nenutrūksta. Net jeigu nebendraujame, vis tiek vieni kitus prisimename. O štai mamos ir dukters konkurencijos mechanizmas išlieka. Ir jeigu nieko su šituo reiškiniu nedarysime, jis gali smarkiai apnuodyti gyvenimą.

Tai užprogramuota gamtinių instinktų pavidalu. Tų pačių instinktų, kurie padeda pasijausti motinomis. Giminystės ryšių nutraukimo ir požiūrio į savo lyties vaiką kaip į konkurentą mechanizmas. Ir jeigu mes gyvename tiktai vadovaudamiesi instinktais, neįjungdami proto, tai šita bėda neišvengiamai jus ištiks.

Problema slypi tame, kad reikia išmokti gyventi ne vien instinktais. Pats laikas tai padaryti – kai užauga vaikai. Neatsitiktinai beveik visose pasakose princesės ankstyvame amžiuje lieka be mamų. Mama atlieka savo funkciją, prisotinusi vaiką meile, o paskui išnyksta. Jos vietą užima Pikta Pamotė, kaip Pelenėje ar Snieguolėje. Taip nutinka ir realybėje su bet kuria motina, kuri nejaučia dukrai nieko daugiau, kaip tik instinktus. Ji nesuspėjo, nepanoro, nesugebėjo išsiugdyti aukštesnių jausmų, ištrūkti už gyvūniško ryšio su palikuonimis ribų. Deja…

Įsivaizduokite save tokios mamos vietoje. Ji buvo jauna, graži, mylėjo ir buvo mylima. Jau rodė dėmesį vyrai, jos pačios vyras ir kiti. Galbūt ji labai didžiavosi savo išvaizda, figūra. Galbūt rungtyniavo mintyse su kitomis moterimis – kuri iš jų gražiausia.

O laikas negailestingas. Veide – raukšlelės, gali kiek nori tepliotis kremais, nebepaslėpsi. Figūra suvyto, net jeigu liko grakšti – viskas pakibo ir šen, ir ten… Mėgstama suknelė kiekvienais metais vis mažiau tinka. Jaunystė pasitraukė. O drauge su ja pasitraukė sveikata, grožis, laimė. Moteris jau nebegali pasigimdyti vaiko, galbūt jai jau ir klimaksas prasidėjo. Kitaip sakant, jos moteriškas apogėjus, kulminacija liko už nugaros. Ji jau niekam nereikalinga ir neįdomi.

O šalimais auga mergaitė. Kuri turi viską, ko tu jau nebeturi. Turi tavo gražias akis, tiktai dar be raukšlelių aplinkui. Tavo figūra, tavo plaukai. Ji apskritai atrodo kaip tu atrodei prieš 20 metų, o gal ir geresnė, juk kažką gražaus ir iš tėvo paveldėjo. Ji turi gerbėjų, turi ateitį, kos laukia meilė, vaikai. O ką turiu aš? Praeitį ir prisiminimus.

Štai tada moterys pradeda aktyviai kištis į dukters gyvenimą, stengiasi viską perdaryti savaip, kabinėja jos namuose savas užuolaidas, diktuoja savo tvarką, mėgina visiškai pajungti sau konkurentę, įveikti ją, paguldyti ant menčių. Tuo pačiu įrodydama sau, kad ji, vis dėlto, pasaulyje mieliausia, gražiausia ir geriausia. Pasaka apie Snieguolę – kaip tik apie tai. Apie jau nebejaunos motinos konkurenciją su gražia dukra. Būtent motinos, o ne pamotės. Tačiau tokios motinos, kurios motinystė pagrįsta vien gyvūniškais instinktais.

Jei moteris neišsiugdo aukštesnių jausmų, meilės, tai drauge su raukšlelėmis ateina nusiminimas, panika ir siekis susigrąžinti jaunystę. Tarytum tiktai jaunystė gali padovanoti meilę, tarytum tiktai jaunoms tai įmanoma. Ir matyti šalia savęs moterį – beveik tokią pat gražią, kaip aš kitados – labai sunku. Nes ir man visa tai buvo, bet jau nebebus. O jai dar viskas priešakyje. Ir jeigu neįsijungia protas bei širdis, išnyksta jausmas, kad tai mano dukra. Belieka tiktai pavydas, rungtyniavimas, pyktis.

Pasižiūrėkite į visų tų žymių moterų, kurios visokeriopai stengiasi atrodyti jauniau, santykius su savo dukromis. Darosi operacijas, švirkščiasi po oda įvairiausias injekcijas. Ir atrodo tai labai keistai – juk jos viena kitą pagimdė ir išaugino. Beveik visada tie santykiai labai liguisti, juose labai daug rungtyniavimo, kovos, pavydo, nedarnos.

Tuo tarpu ten, kur motinos ir suaugusios dukters santykiai harmoningi, mama stovi ant visiškai kitos platformos, ant jausmų ir meilės platformos. Ji nesibijo senti, neįkalina savęs minčių apie išvaizdą narve. Moka būti laiminga bet kokiomis aplinkybėmis, bet kuriame amžiuje. Ar daug tokių moterų? Mes apskritai nebemokame būti laimingos, o jaustis laimingomis, kai viskas jau lyg ir nuėjo į praeitį – apskritai neįsivaizduojamas dalykas.

Ne visada tai nutinka dukters jaunystėje, kartais pasitaiko, kad dukra ima erzinti motiną nuo pat gimimo. Ypač jeigu tėvas smarkiai prisiriša prie mergaitės ir skiria jai visą savo dėmesį. Tėčių dukrelės – kaip tik vienas iš rungtyniavimo su motina variantų.

Jei esate dukra ir atsidūrėte tokioje situacijoje, turite suprasti, kad nieko padaryti negalite. Ir susigrąžinti savo mylinčios mamos negalėsite. Jūs galite tik viltis, kad vieną kartą ji pabus ir vėl išvys jumyse savo mažą mergaitę. Bet gali ir nepabusti, gali ir nepamatyti. Ir jums bus geriausia įsiminti ją tokią, kokia buvo kitados, kai vis dar matė jumyse savo dukrą. Kartais geriau pasitraukti saugiu atstumu, kad neapdegintų nuodingos emocijos. Kartais bendraujant geriau pernelyg neatsiverti. Kartais geriau nubrėžti griežtas ribas. Bet visada reikia prisiminti, kad tai jūsų mama. Būkite jai dėkinga ir gerbkite. Ir jeigu pajėgsite – mylėkite. Nes meilė jai reikalinga, net jeigu ji jos nepriima.

Jeigu pati esate motina ir atsidūrėte tokioje situacijoje – ugdykitės jausmus. Mokykitės būti laiminga. Dabar. Ne prisiminimuose, o dabar. Rūpinkitės grožiu, sveikata, suprasdama, kad sulig kiekviena nauja diena netampate jaunesnė. Bet ir atminkite, kad svarbiausias grožis slypi jūsų akių spindėjime. Būkite dukrai pavyzdžiu, kaip galima jaustis laiminga, sulaukus ir 40, ir 50 ir daugiau. Mokykitės žiūrėti į savo dukterį, prisimindamos ją mažytę. Prisipažinkite sau, kad pavydite jai. Ir mokykitės iš naujo pamilti. Pamilti tą, kuriai jūsų meilė labai reikalinga.

Kiekviena šio konflikto pusė trokšta meilės ir laimės. Viena galvoja, kad gaus visa tai, pasukusi laiką atgalios. Kitai atrodo, kad viskas gausis, jei pabėgs toli toli ir gyvens savaip. Tačiau abi jos klysta. Ir gerai, jeigu suspės suprasti klaidą, kad vieną gražią dieną vėl susitiktų.

Nes iš tikrųjų jos viena kitai labai reikalingos. Ir duoti viena kitai gali labai daug.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI