Mano bėdų priežastis

Mano bėdų priežastis

Mes dažnai painiojame priežastis ir pasekmes. Sukeičiame jas vietomis, tai mus kažkiek nuramina, tik tas nusiraminimas yra absoliučiai beprasmiškas ir netgi kenksmingas.

Pikti komentatoriai socialiniuose tinkluose rašo, atseit „gyvenimas žiaurus, dėl to ir aš piktas“. Tai gryna saviapgaulė, kadangi iš tikrųjų tai, išvertus į normalią kalbą, skamba kaip „aš piktas, dėl gyvenimas žiaurus“. Būtum geresnis, gyvenimas klostytųsi kitaip.

O dar mes sakome: „vyras – ožys ir tironas, dėl to aš jo neklausau“. Tačiau ne. Iš tikrųjų tai – „aš jo neklausau, dėl to jis ožys ir tironas“. Jis priverstas tokiu tapti, jam nebelieka išeities. Dar jis gali išeiti, tačiau tokiu atveju vis tiek liks atpirkimo ožiu ir visa ko kaltininku.

Žinau pagal save, kad gyvenimas pasidaro sunkus, kai pradedu demonstruoti ne pačius geriausius savo bruožus – šykštumą, pavydą, pyktį, išpuikimą ir kitus (jūs gi nesitikėjote, kad aš šventoji, tiesa?)

Žinau, kad gyvenimas mane skaudina, kai skaudinu kitus, kai pernelyg užsiciklinu ties pačia savimi ir savais troškimais.

Žinau, kad nieko nesigauna, kai susifokusuoju ties savimi, kai mano ketinimai ne itin švarūs.

Žinau, kad barnius šeimoje sukelia mano egoizmas, vaikai ima neklausyti, kai nustoju klausytis vyro, vyras daro man spaudimą, kai pati pradedu demonstruoti vyriškus bruožus ir t.t.

Gyvenimas kaip veidrodis man parodo, kur reikia padirbėti ir ko siekti. Tačiau kur kas paprasčiau, žinoma, pasakyti, kad esu egoistė dėl to, kad manimi niekas nesirūpina. Taip paprasčiau ir lengviau. O pripažinti, kad niekas nesirūpina todėl, kad būtent aš esu egoistė ir pati niekuo normaliai nesirūpinu – nenoriu ir nemoku – va čia jau ir nemalonu, ir skaudu.

Mes painiojame priežastį ir pasekmę. Ne „aš nelaiminga dėl to, kad neištekėjau“, o „aš neištekėjau dėl to, kad nelaiminga ir niekas nenori su tokia prasidėti“. Kam reikalinga nelaiminga žmona, kuri ir dabar, ir ateityje ieškos priežasčių, kad taip ir liktų nelaiminga?

Ne „aš siunčiuosi iš interneto viską nemokamai, nes neturiu pinigų“, o „neturiu pinigų, nes viską siunčiuosi nemokamai“, ir kadangi nenoriu mokėti kitiems žmonėms už jų darbą, tai ir man niekas nenori mokėti.

Ne „aš sau nepatinku, nes stora“, o „aš stora, nes sau nepatinku“, ir jei aš sau nepatinku, tai pernelyg savimi ir nesirūpinu, valgau, kas pakliuvo, drybsau ant sofos ir pati savęs dėl to nekenčiu.

Ne „jie mane siutina, dėl to rašau bjaurastis“, o „man būtina parašyti kam nors ką nors bjauraus, dėl to jie visi mane siutina“. Kodėl siutina? Dažniausiai dėl pavydo. Be to, reikia juk kažkur savo susikaupusį pyktį išlieti?

Ne „vyras neištikimas, dėl to svajoju apie kitą vyrą“, o „norėčiau kito vyro, dėl to maniškis man neištikimas“. Dažniausiai nutinka būtent taip.

Priežastis visada mūsų viduje, o ne išorėje. Aplinkybės tik priverčia mus pastebėti, pagaliau, mūsų viduje slypinčių problemų šaltinį. Tačiau mes visus tokius ženklus ignoruojame ir gauname per galvą dar stipriau.

Nenaudinga būti piktai – paskęsi nuosavuose nuoduose. Nenaudinga būti šykščiai – pati save nuridensi į skurdą, materialinį ar dvasinį. Nenaudinga būti egoistei – taip ir nesulauksi trokštamos meilės ir rūpestingumo.

Visi mes norime būti laimingos, kad mus mylėtų ir suprastų. Tai kurių galų tada mėginame pasiekti šiaurės ašigalį, sukdamos ratus per ekvatorių? Kodėl ant spygliuočio medžio ieškome arbūzų? Kodėl įsigyjame šunį, jeigu svajojome kiekvieną rytą pasimelžti šviežio pieno? Galbūt vertėtų suprasti, kad viso, kas vyksta priežastis, glūdi mumyse?

Priežastys visada viduje. Jos negali būti išorėje. Išorėje tik priežasties atspindys ir pasekmė. Ir kad pakeistume savo gyvenimą bei aplinkybes, pradėti reikia nuo vidaus. Nuo savęs. Kitaip nebūna, kad ir kaip mums norėtųsi stebuklingos tabletės, kuri pakeis gyvenimą per vieną akimirką.

Šaltinis