Mano vyras – mano nuosavybė

Praktikuodama, labai dažnai susiduriu su reiškiniu, kai santykius šeimoje sutuoktiniai grindžia savininkiškumu. Ne, kalba eina ne apie namus, automobilius ar kitą turtą. Nuosavybe laikomas vyras arba ja tampa žmona. Kai kurių sutuoktinių pasąmonėje jau iš anksto užprogramuota, kad vesti/ištekėti yra tolygu nusipirkti partnerį, įsigyti jį kaip nuosavybę. O aš pats/pati, atitinkamai, pardaviau jam save, savo kūną ir kitas šeimoje reikalingas funkcijas.

Labai daug šeimų būtent taip ir gyvena. Taip, yra meilė, kuri ir suartino du žmones. Paskui jie nutarė sukurti šeimą, gyventi kartu ir susilaukti vaikų. Bet jeigu pasąmonėje slypi savininkiškumo mina, ji anksčiau ar vėliau sprogs ir sunaikins visus santykius arba pavers juos visiškai tuščiu ir beprasmišku dviejų susvetimėjusių žmonių gyvenimu po vienu stogu.

Praėjus kokiems 5 ar 10-čiai metų nuo santuokos, kai jau yra vaikų, išoriškas meilės jausmas šiek tiek priblėsta, o tiksliau, meilė transformuojasi į kitą formą. Tokiais naujais santykiais vertėtų pasimėgauti, jie gali suteikti daug džiaugsmo – paprasto, ramaus, gyvenimiško džiaugsmo. O kaip gi su savininkiškumu? Šeimose, kur jis viešpatauja, šiuo periodu savininkiškumas suveši visu gražumu. „Kur eini? Kas per draugai? Kuo jūs ten užsiimsite? Kiek galima kiurksoti prie kompiuterio? Tu man visai nerodai dėmesio…“ Maždaug tą patį, su tam tikrais niuansais, galima išgirsti ir iš vyrų. Tiesiai lyg ir nepasakoma, tačiau turima galvoje, kad tu esi mano nuosavybė ir be mano leidimo praktiškai nieko negali daryti. Kitas variantas – maloningas leidimas, kurį savininkė ir valdovė teikiasi suteikti savo „inventoriui“ „Na gerai, kapstykis tame savo garaže, tik žiūrėk, kad jokio alaus!“ Arba: „Na, gerai, gali važiuoti į žvejybą su draugais, bet kad be moterų!“

Net į galvą nešauna mintis, kad kitas žmogus turi teisę į asmeninį gyvenimą, pomėgius, hobį. Viskas griežtai kontroliuojama. Galbūt kiek ir sutirštinau spalvas, tačiau tokių dalykų pasitaiko praktiškai visose šeimose.

Vyras turi pomėgį. Iš pradžių žmona tikrina. Jeigu egzaminas išlaikytas – gerai, tegu sau daro, jeigu jam taip norisi. Jei moteriai veikla pasirodo įtartina, prasideda aktyvus pasipriešinimas. Scenos, skandalai, pavydas, namuose tiek daug darbo, viską ant savo kupros tempiu, o tu kažkur šlaistaisi… Vyras nebeįsileidžiamas į lovą…

Neištikimybės atveju apskritai prasideda kažkas baisaus. Moteriai tai išties didelė trauma, tolygi vos ne artimo žmogaus mirčiai ar viso gyvenimo krachui.

Sutuoktiniams net į galvą nešauna pasikalbėti, paanalizuoti, kas negerai su šeimyniniu gyvenimu, ką mes abu darome tokio, kad pradėjo trūkti švelnumo, intymumo, artumo, viso to, ko labai norisi ir ko galiausiai imame ieškoti už šeimos ribų.

Kodėl taip nutinka? Savininkiškų santykių pagrindą sudaro baimė. Giluminė, protu kartais aiškiai nesuvokiama, pasąmonėje slypinti baimė. Baimė, kad esu nepilnavertė moteris, pernelyg stora ar plona, liksiu netekėjusi ar kažkas panašaus. Šitą baimę trumpam nuslopina vyras, šeima, tačiau vidinis nepilnavertiškumo pojūtis galiausiai vis tiek išlenda į paviršių.

Moterys ir vyrai, kurie žino savo vertę, nejaučia poreikio vis iš naujo ir iš naujo įsitikinti, kad jie vis dar vertingi. Tokie žmonės kuria santykius, pagrįstus abipuse meile ir pagarba. Jie su džiaugsmu dovanoja artumą ir dėmesį. Ir jei visgi kyla problemų su santykiais, tai jie visiškai pajėgūs apie tai pasakyti, kartu viską aptarti, o kraštutiniu atveju taikiai išsiskirti. Be skandalų, vaikų dalybų per teismus, išsaugodami orumą ir geranoriškus santykius.

Tačiau dažniausiai viskas baigiasi kaltinimais ir skandalais. Užuot padirbėję su savimi, su savo nepilnavertiškumo jausmu, žmonės kaltina kitus. O gyvenimas juos ir toliau mokys. Pakankamai skaudžiai.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI