Meilė ir agresija ekrane

Originalas

Kaip bebūtų keista, labiausiai traumuojantys vaiko psichiką yra ne meilės ar agresyvūs siužetai (išskyrus, žinoma, juodą pornografiją arba brutalias scenas su kapojimu į dalis), o “siaubukai”, fantastiniai filmai apie grėsmingą ateitį arba siužetai, susiję su praradimais, išsiskyrimais, vienatve.

Kad netyčia vaikas nepamatytų žiaurių scenų, pirmiausia turite pasirūpinti, kad televizorius visą laiką neveiktų foniniu režimu. Kai mažylis neįsitikinęs klausia: “Juk jis ne iš tikrųjų mirė?”, įtikinkite jį, kad jis teisus, kad jis mato tik paveikslėlius, kurie negali būti iki galo tikroviški.

Tai sudėtingiau paaiškinti, jei kalbama apie dokumentinio filmo arba naujienų siužetą. Šiuo atveju neverta neigti, kad tai, ką mato, neturi nieko bendra su realybe. Paaiškinkite, kad tai, ką matė – ne kas kita, o režisieriaus požiūris į įvykį, o jis mato tik dalį realybės. Vyresni gali suprasti, kad visi vaizdai filmuojami turint tam tikrą tikslą: išgąsdinti, priversti juoktis, pranešti kažką naujo.

Jeigu patys norite pažiūrėti nevienareikšmio siužeto filmą, padarykite taip, kad vaikas nedalyvautų.

Kas dėl fantastikos, tai baimė dėl ateities, ypač prieš pasaulio katastrofas, būdinga kiekvienam žmogui. Tai neišvengiamos mirties ir gyvenimo nežinomybės baimė.

Ją lengva sukelti mažyliui, kuris jau kažkiek supranta filmų turinį, o su ja kovoti vaikui labai sunku. Jeigu mažylis vis tik įsigudrino ir pamatė išgąsdinusį jį filmą, būkite jam dėmesingi: jam tikriausiai prireiks jūsų paramos, tačiau jis nesugebės apie tai pranešti dėl žodžių ir patirties stokos.

Išsiskyrimo, praradimo ir vienatvės tema labai aktuali įvairaus amžiaus vaikams. Intuityviai jautrūs visiems santykių niuansams, vaikai stebėtinai patiklūs, kai netenkama meilės. Todėl, pamatęs istoriją apie atstumtą, paliktą arba pasimetusį vaiką, mažylis iš karto tapatina save su pagrindiniu herojumi ir vėliau ilgai išgyvena tai, ką matęs. Įtikinkite, kad jam taip niekada nenutiks, nes jis jums labai brangus ir juo rūpintis visiškai nesunku.

Mažylis pritaiko sau ekrano herojaus rolę. Tik 3- 4 metų vaikas pradeda suprasti skirtumą tarp vaizduotės ir realybės. Jis jau žino, kad animacinis filmas – tai netiesa, ir su malonumu tyrinėja nuostabių princų, fėjų ir kalbančių gyvūnų pasaulį, kuris praturtins jo svajones, fantazijas ir aktyviai dalyvaus žaidimuose.

Žinoma, vaikai dar ne visiškai atkuria įvykių seką: tai, ką jie mato, kartais pinasi su norais ir asmenine patirtimi. Tačiau šio amžiaus vaikas jau supranta, kad jis – tai jis ir supranta kuo skiriasi nuo kitų, vadinasi, gali apsimesti kuo nors kitu. Imitacija tampa mėgstamu jo užsiėmimu. Jis vaizduoja gydytoją, kuris leidžia vaistus, griežtą tėtį, kurio reikia klausyti. Vaikai mėgsta tapatinti save su kuriuo nors iš herojų, dažniausiai su tuo, kieno išgyvenimai jam artimesni. Mažyliui svarbu “tyčia” išgyventi emocijas, su kuriomis jis kol kas nebuvo susidūręs realiame gyvenime.

Šiuolaikiniai vaikai vis dažniau tapatina save su išgalvotais personažais ir vis rečiau – su realiais žmonėmis. Jų vaizduotėje daugiau vietos užima televizinių istorijų pasaulis. Iškyla klausimas, kaip sėkmingai jie galės prisitaikyti prie gyvenimo situacijų, būti motinos ir tėvo vaidmenyje, jų tarpusavio santykiai su draugais ir tarpasmeniniai ryšiai apskritai.

PATARIMAS: Kuo mažiau pirkite žaisliukų ir daiktų su vieno ar kito animacinio filmo simbolika. Kad vaikas susidomėtų realybe, reikia jį sudominti: kartu eiti pasivaikščioti, į parodas, pirkti vaizduotę lavinančius žaisliukus. Būkite atsargūs su agresyviais, žiauriais pavaizdavimais, kurie psichikai gali turėti neigiamos įtakos. Vaikui apsaugoti juos reikia iššifruoti, paaiškinti kūrėjų užmojus ir gudrybes. Išmokę vaiką netikėti viskuo, ką rodo televizorius, jūs jam padėsite nepainioti kažkieno įsivaizdavimo apie tikrovę su pačia tikrove.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *