Meilė nuo įsimylėjimo skiriasi kaip diena ir naktis!

Originalas

Daug kas klysta manydami, kad įsimylėjimas ir meilė – vienas ir tas pats. Iš tikrųjų tai yra skirtingi dalykai.

Pirmoji sąvoka – gerokai platesnė ir talpesnė. Meilė – gilus jausmas, kito žmogaus priėmimas su visais jo privalumais ir trūkumais. Ją išgyvena anaiptol ne kiekvienas. Kai kurie žmonės mano, kad myli, bet po kurio laiko supranta visą savo įsitikinimo absurdiškumą ir pamiršta jausmų objektą.

Kuo skiriasi meilė nuo įsimylėjimo?

Pastarasis jausmas reiškia savotišką euforiją, troškimą, kad objektas būtų visą laiką šalia. Skirtumų tarp šių dviejų sąvokų yra daug, tačiau kai kurie laikomi ginčytinais, nes juk kiekvienas myli savaip.

Neabejotinas skirtumas tarp meilės ir įsimylėjimo pasireiškia požiūryje į kitą žmogų. Pirmuoju atveju nėra priklausomybės, pavydo, nepriėmimo, audringų emocijų. Asmuo jaučia komfortą, ramybę. Antruoju atveju iš pradžių kyla euforija, paskui ji virsta nerimu ir dirglumu, kai jausmų objekto nėra šalia.

Skirtumas tarp meilės ir įsimylėjimo glūdi energijoje, kuria prisipildo žmogus, ir savotiškame jos prieskonyje. Antruoju atveju, kai kyla audringos aistros, padaugėja jėgų, emocijos liejasi per kraštus. Objektas dažnai idealizuojamas.

Kai kyla meilės jausmas, nėra reikalo, kad objektas nuolat būtų šalia. Jį galima ramiai paleisti, palinkėjus laimės. Ir tada viduje nevyksta jokia audringa reakcija. Meilės sąvoka yra tokia plati, kad ją aprašyti gana sunku.

Vyrai ir moterys išgyvena šį jausmą skirtingai. Stipriosios lyties atstovai elgiasi santūriau ir silpniau reiškia emocijas. Moterys neretai nejaučia saiko ir tampa priklausomos nuo savo jausmų, kas nėra geras dalykas.

Kaip suprasti, ar įsižiebė meilė, ar tik įsimylėjimas?

Kai įsimylime, tai atrodo, kad visas pasaulis pasikeitė. Spalvos pasidaro tokios ryškios, kad viską aplinkui pradedame matyti saulės šviesoje. Psichologai šį jausmą lygina su narkotikų poveikiu. Kai geismo objektas būna šalia, išsiskiria didelis džiaugsmo ir pasitenkinimo hormonų kiekis. Kai jis atsitraukia arba kontaktas nutrūksta, prasideda tikri abstinenciniai reiškiniai.

Įsimylėjimas gali peraugti į meilę tik su proto dalyvavimo sąlyga. Neretai pradinėje santykių stadijoje žmonės patys viską sugadina. Kyla pavydas, vienas kitą kaltina dėmesio stoka. Jie nesuvokia, kad užtektų tik pakeisti savo elgseną ir būtų galima mėgautis meile visą likusį gyvenimą.

Principiniai skirtumai

Kaip suvaldyti įsimylėjimą ir paversti jį meile? Reikia stengtis ne imti, o duoti. Tik taip galima išmokti mylėti. Šis jausmas, skirtingai nuo įsimylėjimo, neturi nieko bendra su nesibaigiančiais reikalavimais. Mylintis žmogus nelaukia nuolatinio dėmesio, o brangina partnerio asmeninę erdvę. Jeigu jis nori, kad su juo kitas elgtųsi gražiai ir juo rūpintųsi, tai pirmiausia duoda visa tai pats.

Nemažai žmonių turi polinkį įsimylėti ir tapti tiesiogiai priklausomi nuo jausmų objekto. Beje, tik nuo asmenybės stiprumo priklauso, ar žmogus paklius į šiuos spąstus. Tokie gamtos dėsniai. Stiprūs vyrai mielai manipuliuoja silpnomis moterimis kaip marionetėmis. O dvasiškai stiprios dailiosios lyties atstovės išvengia priklausomybės ir išlieka emocionaliai stabilios. Prie tokių asmenybių linksta vyrai, trokštantys užpildyti tam tikrą savo dvasinę tuštumą. Ne veltui sakoma, kad priešingybės viena kitą traukia.

Meilės atveju tokių prieštaravimų nekyla. Nėra reikalo išlyginti pusiausvyros. Abi asmenybės papildo viena kitą. O priklausomybės istorijų pabaiga paprastai būna liūdna. Žmonės, kurie įsipainioja į priklausomybę, paprastai tampa tik laikina pramoga kitam.

Įsimylėjimas ir meilė skiriasi tuo, kad pastarasis jausmas gali tęstis visą likusį gyvenimą ir nebūna persisotinimo. Pirmuoju atveju euforiją paprastai pakeičia nusivylimas ir vidinė tuštuma.

Išmintingi žmonės visada kontroliuoja savo jausmus. Iš įsimylėjimo gautas teigiamas emocijas jie transformuoja į gilesnius jausmus. Beje, jie neieško trūkumų savo partneryje, akcentuoja tik privalumus.

Jų gyvenimo netemdo tušti išgyvenimai, nerimas ir skausmas, priešingai, jis prisipildo džiaugsmo, malonaus artimos sielos jausmo.

Mylintis žmogus bus pakantus. Jis sugebės atleisti, tolerantiškai priimti ir dovanoti džiaugsmą. Įsimylėjimo atveju dominuoja neigiami pojūčiai. Gilūs jausmai visada suteikia laisvę ir pasitikėjimą abiem žmonėms.

Kad lengvas jausmas peraugtų į gilų, būtina objektui suteikti visišką laisvę. Negalima versti jo atsiskaitinėti, kelti scenų, žaisti su juo ir vaidinti. Svarbu išlikti savimi ir nesistengti pasirodyti geresniam, nei esate iš tikrųjų.

Papildoma informacija

Daug kas supranta, kai įsimylėjimas praeina, kad tai buvo ne tas žmogus. Iš tikrųjų gilūs jausmai įmanomi tik su partneriu, kuris atėjo į jūsų gyvenimą ne dėl pamokos, o yra likimo siųstas.

Kaip nustatyti, kad įsimylėjimas virsta meile? Keičiasi pojūčiai. Viduje atsiranda harmonija. Nebelieka ryškių emocinių sproginėjimų, ypač neigiamų. Atsiranda beribio pasitikėjimo jausmas. Žmogus pradeda jausti savo padėties stabilumą ir patirti malonumą iš gyvenimo net tada, kai meilės objekto nebėra.

Tikrai meilei net nėra būtinas seksualinis kontaktas. Istorija žino daug platoniškos meilės atvejų, kuri truko visą gyvenimą. Svarbiausia yra dvasinė pusiausvyra, kuri suartina žmones. Atrodo, kad partneriai skrieja ant vienos bangos. Jie dažnai papildo vienas kito frazes ir supranta vienas kitą be žodžių.

Kad nenužudytume užgimstančio meilės jausmo, reikia paisyti lygiateisiškumo, pamiršti egoizmą ir elgtis su kitu ne tik kaip su geismo objektu, bet ir kaip su draugu, broliu ar seserimi.

Meilė skiriasi nuo įsimylėjimo dar ir tuo, kad ji gali išgydyti ne tik žmogaus kūną, bet ir sielą, paskatinti spartų asmenybės vystymąsi.