Meilės neužsitarnausi. Ji arba nutinka, arba ne

Žmogus pradeda žengti savo keliu tada, kai pagaliau supranta, kad meilės užsitarnauti neįmanoma. Kad ji arba ateina, arba ne.

Galima užsitarnauti pasitikėjimą, dėkingumą ar pagarbą. Galima sukelti kaltės jausmą, pasibjaurėjimą, pažadinti baimę. Galima gauti dar kažką, pasitelkus į darbą įvairias manipuliacijas. Viską, ką tik norite, bet tik ne meilę.

Netgi tėvų, kurie nesugeba mylėti, meilės neįmanoma užsitarnauti geru ir paklusniu elgesiu. Štai tokia paprasta ir žiauri tiesa. Atrodytų, visi puikiausiai ją žino, tačiau vis tiek kažkodėl trokšta būti gerais visiems aplinkui ir visiems aplinkiniams įtikti. Ir įsiteikinėja, įsiteikinėja…

Besąlygiška meilė nuo nieko nepriklauso. Pagrindinis besąlygiškos meilės siunčiamas signalas – tu esi šiame pasaulyje ir dėl to aš tave myliu. Ir net jeigu žmogus pasikeičia, daro klaidas, visa tai niekaip nepaveikia meilės.

Mažiems vaikams taip reikalinga meilė, kad jais labai lengva manipuliuoti, grasinant nemylėti, jeigu bus nepatogūs, nepaklusnūs, pikti, šykštūs ar dar kažkokie „ne tokie”, nors visi šie bruožai yra absoliučiai natūralūs įvairiuose vystymosi ir augimo etapuose. Arba jei vaikai paprasčiausiai bus savimi. Dėl to mažieji taip dažnai stengiasi tapti gerais ir patogiais, tiesiog kabinte kabinasi į tą maitinančią terpę, be kurios negalės užaugti. Tačiau užaugti taip ir nepasiseka, kadangi kaulydami meilės nustoja būti savimi.

Susitinka keturiasdešimtmečiai berniukas ir mergaitė, nesugebantys ištarti stipresnio žodžio iš baimės, kad juos atstums. Ir vis dar pataikaujantys aplinkiniams, vildamiesi, kad jeigu bus laikomasi visų sąlygų, tėvai juos pagaliau pripažins ir pamils. Jie paniškai bijo būti atstumtais. Jie netgi atėję į terapiją stengiasi būti be galo gerais ir pavyzdingais klientais.

Tačiau anksčiau ar vėliau (gerai, jeigu anksčiau) supranta, kad nežiūrint į nieką, jie nesugebės užsitarnauti besąlygiškos meilės, kurios nedavė tėvai. Nedavė ne dėl to, kad pašykštėjo, o dėl to, kad neturėjo. Nes jeigu meilė yra, jos neįmanoma paslėpti. Jos neįmanoma neduoti.

O jeigu kažko nėra, tai kokia prasmė to siekti? Reikia nusibraukti ašarą dėl netekties ir eiti savo keliu, ieškant meilės kitose vietose. Ten, kur ji dalinama. Pas tuos, kurie sugeba mylėti. Taip, kaip moka. Ir paaiškėja, kad tokių vietų labai daug. Tai tas pats, jei reikalautumėte iš pardavėjos bulvių, atėję į batų parduotuvę. Ji bulvių neturi ir turėti negali. Galima verkti, maldauti, stengtis įsiteikti ar aprėkti, tačiau bulvių batų parduotuvėje neatsiras. O štai jeigu išeisime į gatvę ir apsidairysime, tikriausiai labai greitai į akis kris daržovių krautuvėlės iškaba. Štai ten ir gausite, ko trokštate.

Tas pats ir su meile. Labai norisi iš kažko ją gauti, užsitarnauti, iškaulyti. Tačiau toks variantas nesuveikia. Galima tiesiog būti savimi, eiti savo keliu ir tikėtis sutikti žmogų, kuriam tu tiksi. Kuriam reikalingas būtent toks keistas personažas, kaip tu. Ar tiesiog įprastas, niekuo ypatingai neišsiskiriantis žmogus, kaip tu. Paprasti ir normalūs, beje, turi didžiausią paklausą.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *