Melagių smegenys kitokios

Pietų Kalifornijos universiteto (JAV) mokslininkai Yaling Yang ir Adrianas Raine‘as, pateikė pirmuosius įrodymus, kad nuolat meluojančių, kitais manipuliuojančių ir sukčiaujančių žmonių smegenyse esama struktūrinių anomalijų, rašoma www.usc.edu.

Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad meluojant paprastiems žmonėms padidėja aktyvumas kaktinėje žievinėje srityje. Nuo šios srities priklauso žmonių gebėjimas jausti sąžinės graužatį ar išmokti moralaus elgesio. Tuo tarpu šis tyrimas yra pirmasis, kuriuo įrodyta, kad patologinių melagių smegenyse ši smegenų sritis yra struktūriškai kitokia.

Tiriamieji buvo pasirinkti iš 108 savanorių, įtrauktų į Los Andželo laikino įdarbinimo biuro sąrašus. Po daugybės psichologinių testų ir interviu, 12 asmenų buvo priskirti grupelei su nuolatinio melavimo istorija (11 vyrų ir 1 moteris), 16 asmenų (15 vyrų ir 1 moteris) su antisocialiais asmenybės sutrikimais, bet ne patologiniai melagiai buvo priskirti antrai grupei, o trečioje grupėje buvo 21 normalus kontrolinis asmuo (15 vyrų, 6 moterys).

„Ieškojome tokių dalykų, kaip neatitikimai pasakojimuose apie ankstesnius darbus, išsilavinimą, nusikaltimus ir šeimą, – sakė psichologijos profesorius A.Raine‘as. – Patologiniai melagiai ne visada gali atskirti tiesą nuo melo ir interviu metu patys sau prieštaravo.

Jie linkę į manipuliavimą ir pripažįsta apgaudinėją žmones. Jų elgesys yra labai įžūlus, bet kalbėdami apie savo elgesį jie būna visiškai ramūs. Patologiniai melagiai buvo ne tik išvilioję pinigų iš kitų žmonių ir naudojęsi svetimais vardais, bet taip pat pripažino, kad simuliuodavo ar melavo norėdami gauti nedarbingumo pašalpas“.

Po suskirstymo į grupeles mokslininkai magnetinio rezonanso vaizdų gavimo aparatūra tyrė visų grupių atstovų smegenų struktūrinius skirtumus. Patologinių melagių smegenyse buvo gerokai daugiau baltosios medžiagos ir šiek tiek mažiau pilkosios medžiagos nei normalių žmonių smegenyse (pilkoji medžiaga atsakinga už informacijos apdorojimą smegenų centruose, o baltoji – už ryšio palaikymą tarp šių centrų).

Jei konkrečiau – patologinių melagių kaktinėje žievinėje srityje buvo 25,7 proc. daugiau baltosios medžiagos, lyginant su antisocialaus elgesio asmenų smegenimis, ir 22 proc. daugiau, lyginant su normaliais žmonėmis. Lyginant su kontroline grupe, patologinių melagių kaktinėje žievinėje srityje buvo 14,2 proc. mažiau pilkosios medžiagos.

„Didesnis baltosios smegenų medžiagos kiekis melagiams gali suteikti pakankamai gebėjimo įvaldyti sudėtingą apgavystės meną, – mano A.Raine‘as. – Melavimui reikia daug pastangų. Tai beveik kaip minčių skaitymas: reikia suprasti kaip mąsto kitas žmogus, taip pat reikia užgniaužti emocijas ar jas valdyti, nes melagis nenori parodyti, kad nervinasi.

Manome, kuo daugiau neuronų jungčių yra kaktinėje žievinėje srityje, tuo geriau žmogus sugeba meluoti. Jų gebėjimas kalbėti yra pranašesnis ir tai – beveik įgimtas pranašumas“.

Tuo tarpu normalių žmonių smegenyse norą meluoti suvaldo pilkoji smegenų medžiaga – arba ląstelės, kurios tarpusavy jungiasi per baltąją medžiagą.

Patologinių melagių smegenyse yra baltosios medžiagos perteklius ir pilkosios trūkumas. Tai reiškia, kad jie turi daugiau melavimui reikalingų įrankių ir mažiau moralinių stabdžių, kurie normaliems žmonėms neleidžia meluoti.

„Jie turi tai, kas reikalinga melavimui ir neturi to, kas kitiems žmonėms neleidžia apsimeluoti. Žmonėms priimant moralinį sprendimą, aktyviai veikia kaktinė smegenų sritis. Kai moralinį sprendimą prašoma priimti normalių žmonių, stebimas aktyvumas kaktinėje srityje. Jei melagių smegenyse yra 14 procentų mažiau pilkosios medžiagos, tai reiškia, kad jie nesugeba taip gerai suvokti moralinių klausimų, yra mažiau pasiruošę spręsti su morale susijusias problemas“, – sakė psichologas.

Jis pridūrė, kad tyrimo rezultatus reikia replikuoti ir išplėsti į kitas smegenų sritis. Kokie yra kiti neurobiologiniai procesai?

„Tokių tyrimų dar nebuvo. Mums tai jaudinantis dalykas, nes tai pirmasis tyrimas, o mums reikia dar daug sužinoti, kad šis atradimas būtų pilnai „išmėsinėtas“, – šyptelėjo A.Raine‘as.

Tyrimo bendraautorė Y.Yang sakė, kad jų tyrimo rezultatai ateityje galės būti naudojami klinikinėje diagnostikoje, o taip pat juos bus galima pritaikyti baudžiamosios teisės sistemoje ir verslo pasaulyje.

„Jei tyrimo rezultatai bus išplėsti, galbūt jie turės ilgalaikės įtakos daugelyje sričių, – sakė Pietų Kalifornijos universiteto Psichologijos katedros doktorantė. – Pavyzdžiui, teisinėje sistemoje šiais rezultatais galiam būtų pasinaudoti policijai nustatinėjant, kuris iš įtariamųjų meluoja.

Klinikinėje praktikoje medikai galėtų nustatyti, ar pacientas simuliuoja ligą siekdamas sau finansinės naudos. Versle galima būtų atlikti išsamesnį kandidatų į darbo vietas tyrimą ir nustatyti, kurie asmenys nėra tinkami samdyti. Bet kol kas turiu pabrėžti, kad nėra jokių tiesioginių praktinių šio atradimo panaudojimo būdų“.

Tyrimo autoriai užsiminė, kad atskiruose tyrimuose su vaikais autistais, kuriems paprastai labai sunku meluoti, nustatyta, kad jiems būdingi priešingi smegenų pilkosios ir baltosios medžiagos santykiai.

„Tai, kad jų smegenų kaktinėje žievinėje dalyje baltosios medžiagos yra mažiau, nurodo priešingą mūsų tyrimo rezultatams, bylojantiems, kad suaugusiems su didesniu baltosios medžiagos kiekiu meluoti lengviau, dalyką bei jį papildo.

Nors autizmas yra sudėtingas sutrikimas ir negali būti vertinamas kaip modelis tyrimuose apie melavimą, šie rezultatai konverguoja su mūsų atradimu apie suaugusius melagius, kad gebėjimas meluoti priklauso nuo kaktinės žievinės smegenų srities“ – tvirtino mokslininkai.

Originalas



Naujienos iš interneto

One thought on “Melagių smegenys kitokios”

  1. Samoningai nemeluoti yra sunkiau negu meluoti.meluoti tai savaime gaunasi , o va nemeluoti ,tai jau reikia spec.pastangu.kandidatuojantiems i valdzia turetu patikrinti tas baltasias ir pilkasias smegenu dalis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *