Mergaitė, nekentusi tėvo

Iš pradžių mylėjo, kol buvo maža. Tėtis žaidė su ja, maitino, sėdėdavo ištisas naktis greta lovelės, kai susirgdavo, niūniavo daineles ir pasakojo pasakas. Užsnūsdavo, painiojo žodžius, ji vis klausinėjo: o kas toliau? Ir tėtis pasakojo toliau, kol ji neužmigdavo…

O ryte eidavo į darbą. Jis buvo paprastas dailidė. Paskui mergaitė suprato, kad “dailidė” – tai kažkas panašaus į “šūdvežį”, atleiskite už grubumą. Grubumas – dailidžių likimas. Visa tai paaiškino močiutė, mamos mama. Ir mama pritarė. Abi jos sielvartavo, kad išsilavinusi mama padarė klaidą ir ištekėjo už to idioto. Už prastuolio ir prasčioko. Už chamo. Nors tėtis niekada su niekuo grubiai nebendravo. Tik pastoviai šypsojosi kaip koks durnelis. Ir rengėsi kaip valkata. Jis visą laiką dirbo: kapstėsi darže, pirtį pastatė, vėl darže kažką sodino. Pastoviai kažkam padėdavo – vėlgi kasti, sodinti, lentas obliuoti. Prastuolis apdriskęs. Mergaitė ėmė gėdintis tėčio.

O paskui apskritai ėmė nekęsti. Už tai, kad jis nevykėlis. Jis negali normaliai išlaikyti mamos. Ir dukros – taip pat. Dėl to mergaitė neturi gražių daiktų. Taip jai paaiškino močiutė. O dar visi iš tėvo juokiasi, pirštu vienas kitam rodo. Kartą tėvas atėjo į šokius: jaudinosi, kodėl taip ilgai negrįžta dukra. Jai buvo penkiolika. Ir salėje pats sušoko, geraširdiškai šypsodamasis. Tiesiog šiaip pagal muziką pašokinėjo. Mergaitei pasirodė, kad visos draugės žvelgia į jį su panieka. Kiek buvo gėdos dėl to nevykusio šokio…

Paskui ji išvažiavo į kitą miestą, įstojo į universitetą. Tėtis siuntė jai pinigų: įsidarbino papildomai, sargu. Mažame miestelyje sunku su darbais. Štai dėl to mama ir nedirbo. Juk ji architektė. Išsilavinusi ir išsiauklėjusi.

Mergaitė susipažino su vaikinu, susiruošė tekėti. O tėtis mirė – širdis susidėvėjo. Širdies gilumoje mergaitė lengviau atsiduso. Ji visą laiką bijojo, kaip reikės supažindinti vyro tėvus su tėvu dailide. Juk jie išsilavinę žmonės! Pats likimas išgelbėjo…

Tik po daugelio metų, nelengvą gyvenimą nugyvenusią, pražilti jau spėjusią mergaitę staiga užplūdo baisi neviltis. Vienišą vakarą tuščiame bute. Ji staiga suprato, kad per visą gyvenimą ją mylėjo tik vienas žmogus – tėtis. Nevykusiai atrodantis, plačiai, kvailokai besišypsantis, garbanotais susivėlusiais plaukais ir linksmomis berniuko akimis. Užsimovęs nudrengtus treningus, basomis įsispyręs į sportbačius. Su darbuose sužalotomis rankomis, panašiomis į žnyples. Dailidė, pinigų neturintis driskius, kuris ją mylėjo labiau už viską pasaulyje. Ir viską jos labui darė. Ir sutrikęs, sumišęs mirkčiojo akimis, kai ji pykdavo ir rėždavo žiaurius žodžius. Kaip kvailelis.

O daugiau jos niekas nemylėjo. Taip susiklostė gyvenimas. Viskas baigėsi, praėjo, neliko net ryškesnių prisiminimų. Tik apie tėtį. Kurį ji iš pradžių mylėjo, paskui gėdijosi, paskui – neapkentė tokia neapykanta, kaip tik paaugliai sugeba neapkęsti.

Galbūt tie, kurių gėdijamės ar gėdijomės – būtent jie ir mylėjo? Štai tie visi prastuoliai, nevykėliai, durneliai, kuriuos gėda geriems žmonėms parodyti?

Tik geri žmonės – ne tokie jau geri, kaip paaiškėjo. O tie, kurie buvo mums geri – jų jau nebėra.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *