Mes-moterys-kurios-nemoka-mylėti

Mes – moterys, kurios nemoka mylėti

Mes – moterys, kurios nemoka mylėti. Mes – moterys, kurios nemoka susitvarkyti su savo emocijomis. Mes nesuprantame savo emocijų, nesuvokiame, nepriimame, absoliučiai nemokame su jomis elgtis.

Mes jas tai ištaškome ant visų žmonių iš eilės, tai užverčiame ant tų, kurie silpnesni, tai užgniaužiame savo viduje. Jeigu mus erzina vaikai, mes ant jų šaukiame. Jeigu mus įžeidė darbe, ar nedavė premijos, mes išsiliejame ant vaikų. Kai erzina vyras – „kalti“ lieka vėlgi vaikai arba augintinis šuo.



Mes nepriimame savo blogos nuotaikos ir kovojame su ja. Mes užgniaužiame savyje pyktį ir nuoskaudą ir užsidirbame ligas. Mes šypsomės, kai širdis plyšta, kad atrodytume geresnėmis, nei esame. Kad niekas nepagalvotų apie mus blogai, nemokame sakyti „ne“ ir kalbėti apie savo norus, problemas, baimes. Kartais mums paprasčiau nutraukti santykius, negu išsiaiškinti nesusipratimus. O kai susikaupia kritinė masė, mes visiškai tuščioje vietoje užtaisome klaikias isterijas.

Dėl to, kad vyras nupirko ne tokį pieną, mes galime netgi išsiskirti. Mes nekontroliuojame tos audros, kuri išsiveržia į paviršių. Mes išdarinėjame klaikius dalykus, dėl kurių paskui pačioms gėda. Ir žadame sau, kad daugiau niekada ir nė už ką. Ir užgniaužiame savo jausmus dar stipriau. Be to, mes dar visiškai nemokame džiaugtis.

Mes santūriai reaguojame į dovanas, numojame ranka į komplimentus. Ir kai mūsų viduje kyla didžiulė dėkingumo banga – vos vos iškankiname trumputį „ačiū“. Mums sudėtinga sakyti komplimentus, girti vaikus, vyrą, pačias save. Mes nemokame prisipažinti meilėje ir išklausyti šiuos prisipažinimus, skirtus mums. Netgi geriausi jausmai mūsų viduje yra sukaustyti ir užslopinti. Mes nemokame prašyti, bijome pasirodyti pažeidžiamos. Visą laiką išdidžiai švaistomės savo „aš pati“, o širdies gilumoje bijome, kad taip gyventi teks iš tikrųjų.

Mes galime visko išmokti ir viską mokėti, tačiau negalime būti laimingomis tokioje situacijoje. Moteris-supermenė rauda naktimis į pagalvę iš vienatvės, šilumos ir rūpestingumo stokos. Jos širdis suakmenėja, ji visiškai nebemoka mylėti.

Mes esame moterys, kurios pačios savęs nesuprantame. Ir dėl to mūsų negali suprasti kiti. Mes norime meilės, bet bėgame nuo jos. Mes svajojame apie šeimą ir dėl to darome karjerą. Mes norime vaikų, dėl to atidedame gimdymą kiek galima tolimesnei ateičiai. Mes logiškos savo nelogiškumu. Ir kuo arčiau mūsų svajonių išsipildymas, tuo greičiau nuo jų bėgame.

Mes nesuprantame savo poreikių, prisitaikome prie visuotinių stereotipų, kažką kopijuojame, ir gyvename ne savo gyvenimą. Mūsų gyvenimas praeina pro šalį nepastebėtas. Mes esame moterys, kurios visiškai savęs nepažįsta. Mes nežinome, ko norime ir kodėl. Mes žinome, ko nori vakarienei vyras, ar ko nori dovanų vaikas, bet nežinome, ko norėtum pati. Kaip save pradžiuginti? Ką padaryti savo labui? Ar galima mane apskritai kažkuo pradžiuginti? Ką aš mėgstu, kas asmeniškai man nepatinka? O svarbiausia – kas aš? Kokia aš?

Kokie mano poreikiai? Ir kaip atskirti mamos, sociumo programas, stereotipus nuo savo vidinių troškimų ir siekių? Mes mokame gyventi taip, kaip visi, ir nepaisant visų. Tačiau nemokame būti laimingos su savimi pačiomis, kai niekas nemato ir niekas nieko nesitiki.

Mes esame moterys, kurios moka atrodyti ir turėti, bet nemoka būti. Mes norime turėti vaikų ir visiems atrodyti geromis mamomis. Tačiau nesugebame mėgautis motinyste. Visą laiką kažkur lekiame ir laukiame, „kada pasidarys geriau“. Ir visiškai nemokame pasitarnauti. Mes mokame paaukoti milijonus niekam nereikalingų aukų vardan gražaus vaizdo ir geros motinos statuso. Tačiau nemokame klausytis savo vaikų balsų, nemokame jiems padėti, jų palaikyti.

Reikalaujame iš jų meilės, supratimo, o dar kad jais galėtume didžiuotis. Kad jie darytų tai, ko mes norime ir kaip mes norime. Nors norime to netgi ne mes pačios, o tiesiog taip priimta. Mes norime turėti gražias sukneles, bet nenorime būti gražios pačios savaime. Be kosmetikos, apdarų, papuošalų.

Nemokame patikti sau tokiomis, kokios esame, mums vis atrodo, kad mes storos ar plonos, kad pas mus negraži nosis, negražios akys ar ausys. Kad būtinai reikia dirbtinių blakstienų, plaukų, krūtinės. Kad būtumėm gražios. Ir nesuprantame, kad mūsų grožis – tai blizgesys akyse, gracingi kūno judesiai, laiminga šypsena.

Visa kita – tik dekoracijos. Mes norime visiems patikti ir nenorime nieko skaudinti. Darome tai, ko iš mūsų nori kiti, nors pačioms tai sunku ir nemalonu. Mes vėl ir vėl aukojame savo interesus, nes apskritai juk net nežinome, kokie jie yra.

Mes darome tai, ko iš mūsų laukia ir reikalauja – tėvai, sociumas, artimieji, viršininkas… Vienintelis žmogus, kurio nuomonės niekada neklausiame – tai mes pačios. Gaunasi, kad tai pats nesvarbiausias jūsų gyvenime personažas. Ir argi toks pasiaukojimas gali suteikti kažkam laimę? Realiai tarnauti gali tik tas, kurio širdis pilna meilės, o ne baimės. Mes esame moterys, kurios bijo likti vienumoje pačios su savimi ir su savo vidiniu Aš. Nes tasai žmogus mums nepažįstamas. O su nepažįstamais baisu.

Mes bijome pačios savęs. Tos galios, kuri mumyse slypi, mūsų galimybių. Mes bijome aptikti savyje kažką siaubingo

Šaltinis