Mes pamirštame, kad priešais mus – žmogus

Priklausomybe serga visa šeima

Daug šeimų šiandien kenčia nuo problemų, susijusių su priklausomybe nuo alkoholio, narkotikų, lošimo ar kompiuterio, o taip pat dėl to, kad paaugliai ar net suaugę vyrai tiesiog drybso ant sofos ir nieko nedaro. Kodėl kalbu apie šeimas? Kodėl nesakau „Jis kasdien girtuokliauja ir tai tęsiasi jau daug metų”, kodėl ne „Ji vartoja narkotikus ir naktimis nenakvoja namuose”, kodėl ne „Jis drybso ant sofos ir nieko nenori”? Todėl, kad kenčia ir serga ne vienas žmogus, o visa šeima apskritai.

Būtent tai tenka pripažinti, pažvelgus į problemą atidžiau. Ir šią problemą reikia nagrinėti, kadangi jei nepasikeis visa šeima, bet reikalausime, kad pasikeistų tik vienas kenčiantis jos narys – problema tiesiog įgaus kitą formą.

Jis gėrė, metė gerti, dabar lošia žaidimų automatais. Ištisomis dienomis žiūri televizorių. Narkotikų nėra, tačiau barniai ir susierzinimas niekur iš namų nedingo. Nustojo lindėti kompiuteriniuose žaidimuose, dirba septynias dienas per savaitę, viskas lyg ir neblogai, tačiau kur toji šiluma, kur meilė, kur šeimos vienybė, džiaugsmas? Nieko tokio nėra. Viskas tiesiog normalu ir tiek.

Dabar apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau mažai kalbama apie šeimą kaip vientisą gyvą organizmą ir apie tas klaidas, kurias daro giminaičiai, bendraudami su sergančiu priklausomybe, apie elgesį ir apskritai giminaičių požiūrį į jį. Visas dėmesys susifokusuoja į tą, kuris elgiasi neteisingai, kuris geria ar lošia – reiškia, vien jis kaltas, vien jis neteisus, vien tik jame glūdi visos mūsų problemų priežastys,

Tačiau sveikoje, mylinčioje, gyvoje šeimoje, kur žmonės pasitiki vienas kitu ir jaučia svetimą skausmą, šitaip neįvyktų, tiesa? O jeigu įvyktų, tai įvykiai plėtotųsi kitaip, ne taip greitai, baisiai, ne taip ardytų nervus ir visas kitas sferas.

Kad būtų šiek tiek aiškiau, kodėl kalba eina apie šeimą, o ne apie vieną kaltininką, pateiksiu pavyzdį.

Sūnus sėdi su ausinėmis prie kompiuterio. Į namus įžengia pavargusi ir susierzinusi mama. Trenkia ant grindų krepšius su produktais ir pradeda lakstyti po kambarius, trankydama duris, tarškindama indais. Ir jos žingsniai, judesiai, viskas ką ji daro. tiesiog fiziškai skleidžia po visus namus susierzinimą ir neviltį, paskui moterį seka nerimo, baimės, kito negatyvo šleifas.

Sūnus girdi visa tai ir po truputėlį gūžiasi, dar giliau pasineria į žaidimą. O motina viską daro tarsi su iššūkiu, skausmu, vidiniu sunkumu. Trepsi, barška, bilda aplinkui. Galiausiai sustoja prie sūnaus ir tarsi ir jam, o iš tikrųjų visą laiką tarsi kažkam pašaliniam, tarsi negyvam beveik daiktui, pareiškia su iššūkiu: „Ko sėdi?” Ir toliau laksto, bilda, trinksi. Sūnus gūžiasi kėdėje, vis greičiau spragsi pele, taukši klavišais. Galiausiai motina neištveria, atlekia ir garsiai rėkia: „Ne, tai neįmanoma! Tu pasižiūrėk, kuo pavirtai! Ne, tu rimtai pažiūrėk!”

Man nesinori viską suvesti į šablonus, skelbti diagnozes, sakyti, kad tai abipusė priklausomybė ir t.t. Aš bandau tiesiog pažvelgti į žmogaus vidų, ir dėl to užduosiu du klausimus: kokioje būsenoje čia buvo sūnus, ar buvo jis pasirengęs išgirsti mamos žodžius, tariamus tokiu būdu? Ir kokioje būsenoje buvo mama? Ar galima jos būseną bei elgesį laikyti sveikais ir adekvačiais?

Na, taip, ji pavargo, jai skaudu, jai bloga, ką gi jai daugiau daryti, jeigu šitaip? Išsiaiškinkime. Tačiau pradžiai verta pripažinti – dialogas tarp sūnaus ir mamos šioje scenoje neįmanomas. Ir normaliu, adekvačiu elgesiu čia netgi nekvepia.

Būkime sąžiningi. Giminaičiai tokiose situacijose irgi nėra nekalti ėriukai. Nors iš visų jėgų stengiasi tokiais atrodyti. „Jis tinginys, jis mane įžeidinėja, žemina, neklauso, niekina, jis man abejingas”. Visus ir visada, visais atvejais tiktai jis. Ir tik vienas vienintelis klausimas smegenyse, tik vienas vienintelis smegenų vingis pulsuoja: „Kaip?! Kaip jį „pataisyti”? Jį, jį, jį, jį…” Tarsi hipnozės apimta kartoja: „Nuvyti nuo sofos, priversti dirbti”. Kiekvieną dieną tas pats per tą patį, viena ir tas pas vienodų, monotoniškų minčių litanija.

Vadinasi, ne nekaltos avelės. Tai kas gi tokiu atveju – gal vilkės? Bjaurybės, gerti ir žaisti jam neduoda? Irgi ne, savaime aišku. Čia viskas šiek tiek kitaip. Visi pasiklydo. Visa šeima. Nelaimingi žmonės pakliuvo į tinklą, kapanojasi, blaškosi, neturėdami jėgų rasti išėjimo. Ir nenori pripažinti bendros atsakomybės, nepripažįsta šeimos kaip bendros, vieningos sistemos, į kurią kiekvienas įneša savo indėlį ir kiekvienas gali jai tiek pakenkti, tiek padėti. O jeigu namuose – priklausomybe sergantis žmogus, niekas neapdraustas nuo atsakomybės. Šito artimieji irgi nepripažįsta.

Šitaip mums paprasčiau. Darome tai praktiškai nesąmoningai, automatiškai kaip robotai. Iš inercijos. O dar dėl to, kad šis verpetas labai staigiai įtraukia visą šeimą į juodą, gūdžią gelmę. O norint keistis, reikia kovoti ir siekti. Reikia išplaukti į paviršių. Tačiau kam iš mūsų norisi keistis? Juo labiau, kai „jis tinginys, jis girtuoklis, jis sugriovė man gyvenimą!”

Tačiau kokį būtent gyvenimą? Kaip taisyklė, viskas labai proziška: namai-darbas-namai. Pilką, be jokios prasmės gyvenimą. Tai gal ir gerai, kad taip atsitiko? Tenka įjungti galvą, tenka ieškoti, kalbėtis, veikti, o ne slapstytis apsnūdusioje kasdienybės rutinoje.

Mes pamirštame, kad jie irgi žmonės. Gyvi ir realūs. Priešais mus asmenybė, žmogus, o ne „Parazitas, vėl prisilakei!”, ne „Vis žaidi? O aš tuo tarpu dirbu!”, ir ne „Vėl su tais savo draugeliais…” ir ne „Pažiūrėk, ką pridarei!” Gerai, jeigu šiuose žodžiuose atpažinote save ir jums kažkas krustelėjo širdyje. Kažkas čia negerai, tiesa? Na, gerai, mes pasikaustėme, perskaitėme knygą apie priklausomybes, pradėjome kalbėti tyliau, ramiau, protingomis frazėmis, stengiamės įtikinti, kartais neišlaikome, sprogtame, ir vėl įtikinėjame pagal visas mokslines schemas.

O jis, parazitas, visiškai baigtas žmogus, manęs neklauso! Kaip įkalti į tą durną galvą teisingas nuostatas ir sveikas vertybes – viską, ką psichologas sakė? Aš gi viską teisingai darau, tačiau jis, jis, jis, jis… Jis nesikeičia!

Skaudu, iš tiesų skaudu tai suvokti, tačiau viskas vyksta būtent taip. Kai kalbame su savais žmonėmis, sergančiais priklausomybę, į darbą paleidžiame viską, bet kokias priemones, argumentus ir faktus, teisingas ir nelabai, protingas ir spontaniškas priemones, panaudojame atvirus ir užslėptus metodus.

Darome viską, tačiau absoliučiai, tiesiog piktybiškai užmirštame, kaip kažkur negrįžtamai pražuvo paprasti žodžiai: „Aš tave myliu”, „Man skaudu dėl tavęs, sūnau”, „Aš dėl tavęs labai pergyvenu”… Mes niekada to nesakome. O juk tai patys natūraliausi žodžiai, kai žmogus serga.

Ir jis nenori gyventi to mūsų gyvenimo, kuris toks tuščias ir neįdomus. Ir gyvena dar blogiau. O pas mus ir toliau namai-darbas-namai. Lyg ir nieko blogo, bet jei atvirai, aš irgi nuo to užgerčiau. Irgi norėčiau nieko nedaryti. Jis, aišku, nekaltas, kaip ir aš viską supratau – tiesiog toks gyvenimas. Ir vėl naujas ratas, vėl tuštuma.

Tikra tragedija, kai žmogus pats savęs nepaklausia: „ką aš, būtent aš darau ne taip?”, „Kur slypi mano klaida?”, „Kodėl nesikeičiu?”, „Kodėl neskleidžiu šilumos, džiaugsmo, meilės?”, „Kodėl su manimi tiesiog neįdomu?”, galų gale.

Galbūt dėl to, kad neturiu jokių interesų? Ne, to negali būti, tiesiog jis vėl prisigėrė, štai dėl to man ir blogai. Kokie jau ten interesai… Išsigalvok tu man tokią nesąmonę…

Ir tie klausimai irgi pakimba ore… Kodėl? Kodėl būtent taip? Todėl, kad sudėtinga pažvelgti į save iš šalies. Kaip susiraukę stovime prieš tą žmogų, susierzinę spoksome, spinduliuote spinduliuodami į aplinką kaltinimus, kaip reikalaujame, reikalaujame, reikalaujame ir netikime, kad jis pasitaisys.

Kaip baisu, kaip skaudu, kaip nesinori. Man irgi baisu. Aš irgi labai to gėdijuosi ir nemėgstu – savo klaidų, išpuikimo ir viso kito gėrio. Tačiau tiksliai žinau – jeigu pradėsite keistis, labai jam padėsite – jūsų išgėrusiam, lošiančiam ar ant sofos drybsančiam žmogui. Būtent tokiu būdu. Išsiaiškinant priežastis, išsiaiškinant pačioje savyje. Jeigu žengsime į tą pusę, jeigu pradėsime nuo savęs, pokyčiai ateis. Jie negali neateiti, taip nebūna.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *