Mes tikime kenksmingomis pasakomis

Visi nori gyventi kaip pasakoje. Kad atsitiktų stebuklas. Ir kad dėl to nieko nereikėtų daryti. Užmigai, sverdama 100 kilogramų, o ryte pabudai, sverdama 50. Arba nurijai vieną tabletę – minus 10 kilogramų. O pati šlemšti pyragus, keptas bulves, ledus. Valgai, o riebalai nesikaupia, patys kažkur pradingsta. Ką gi čia tokio suvalgius, kad nestorėčiau?

Arba pasibeldė į duris princas ant balto žirgo – ir gyvenate ilgai ir laimingai. Kitaip sakant, sėdi namuose, niekur neini, lauki. O jis pats materializavosi kaip pasakoje. Gryniausias princas – ir gražus, ir protingas, ir išsilavinęs, ir apskritai. Tik į duris vis beldžiasi tai santechnikai, tai paštininkai. Ir kuris iš jų princas?

Niekas nenori tekėti už įprasto akiniuočio, duokite visoms gražuolį su Mersedesu. Niekas nenori kelis metus statyti namo, reikalingas gatavas sprendimas – pamojai burtų lazdele ir namas stovi. Ką ten namas – rūmai. Gyventi nepritekliuje irgi niekas nenori. Vyras turi būti iškart turtingas, gražus ir sėkmingas.

Mes iki šiol vis dar tikime pasakomis ir netikime, kad savo pasakas susikuriame savo rankomis.

Mes nuvertiname kitų pasiekimus ir darbą, sakydamos, kad jiems paprasčiausiai pasisekė su vyru, žmona, darbu, tėvais. O tai, kad jie dirbo, kažką veikė, kurdami sau pasaką – šito nepastebime.

Jeigu Pelenė sėdėtų ant krosnies ir svajotų apie princą, pasakos pabaigoje ji būtų atsidūrusi pamotės dukterų vietoje. Savo pasaką ji susikūrė pati – visiems padėdama, nekaupdama savyje pykčio. Tačiau niekas nenori būti pasakos pradžios Pelene, užtat visiems norisi būti pasakos pabaigos Pelene. Ir apskritai – Pelenei juk paprasčiausiai pasisekė, tiesa?

Tai štai, realus pasaulis yra toks, kad pasisekimas neegzistuoja. Gyvenimas matematiškai tiksliai dalina premijas tiems, kurie juda, kruta ir kažką daro. Kurie tiki, myli ir darbuojasi. Ir deda baudas tiems, kurie tingi, nusimena ar pavydi. Atsitiktinumų nebūna. Nebūna „pasisekė/nepasisekė“.

Mano vyrui kartais sako, kad jam „pasisekė“ su žmona. Būtumėte jūs matę, kokia aš jam atitekau prieš daug metų, ir koks jis man atiteko. O dabar, žinoma, pasisekė. Viskas savaime pasidarė ir įvyko. Dar prieš penkis metus mes už paskutinius pinigus pirkomės vieną batoną visai dienai. Gyvenome milžiniškose skolose. O dabar štai knygas už savus pinigus spausdiname. Pasisekė.

Vos prieš penkis metus aš vyrui ramiai gyventi nedaviau, o jis slopino mano visus materialius troškimus. Dabar turiu kiekvienai nuotaikai po suknelę. Pasisekė? Ar visgi teko atlikti gilią vidinę transformaciją? Kaip ir mano vyrui…

Daug kas skaito mano straipsnius ir knygas, bando taikyti gyvenime patarimus ir pasiduoda, nuleidžia rankas. Nes tekstai – ne stebuklinga lazdelė: užsimovei sijoną vietoje džinsų, tapai moteriškesnė – ir vyras atneša tau prizą. Tai ne mygtukas, kurį galima paspausti, kad tuojau pat gautum stebuklą. Tai darbas. Kasdieninis. Kuris paskui pavirsta įpročiu.

Mes patys susikūrėme savo pasaką. Mes ja tikėjome, dirbome ir iki šiol tebedirbame. Neturime nei išeiginių nei kaip tėvai, nei kaip savo profesijos atstovai.

Mano draugė kartą numetė 20 kilogramų svorio. Ir ją tiesiog užkankino – ką tokio suvalgė, kad šitaip atsitiko? Ogi nieko. Tiesiog nepersivalgydavo, buvo aktyvi, visada sekė, ką ir kada valgo. Tačiau apie tai klausytis niekam neįdomu. Vartotojiškame pasaulyje žmonės trokšta greitų ir nemokamų rezultatų be jokių pastangų ir investicijų.

Ir kol vieni laukia dangiškos manos ir piktinasi, kad visiems aplinkui jau pasisekė, o jiems kol kas ne, kiti pluša kaip bitutės, rinkdamos medų. Kuria savo pasaką. Kuria sau rytojų – tokį, kokio norėjo. Ir netgi jei ne viskas gaunasi, ne viskas susiklosto, būti bite vis tiek geriau negu muse.

Jūs negalite pakeisti savo pradinių duomenų, stato pozicijų: kur ir kaip gimėte, ką jau padarėte ar nepadarėte. Tačiau jūs galite užsiimti kažkuo kitu jau šiandien. Kažkuo neįprastu. Pagaminti vyrui vakarienę iš jo mėgstamiausių patiekalų. Su meile, be raginimų, nelaukiant aplodismentų. Užsiimti mėgstama veikla – bent po valandą per dieną. Atkreipti dėmesio į mitybą ir aktyvumą. Mokytis mylėti save ir rūpintis savimi.

Praeis metai ir išgirsite apie save: „Jai paprasčiausiai pasisekė!“ Jums norėsis šaukti, kad niekas jums neatnešė auksinio vyro ant lėkštutės. Kad šitiek daug nuveikėte, kad šiandien jis būtų toks, koks yra. Kad ne visada buvote pasiturinti, o namuose ne visada tvyrojo taika ir ramybė. Kad įdėjote į visa tai baisybę jėgų ir pastangų. Tačiau niekam tai neįdomu. Žmonės nori tikėti pasakomis. Gulėti ant krosnies, pasinerti į iliuzijas, svajoti.

Ką gi, nereikia nusiminti. Jūs – teisingame kelyje. Juk jeigu žmonės sako, kad jums pasisekė, reiškia, pačios kuriate savo pasaką, savo rankomis, jau šiandien. Ir galite su tuo save pasveikinti. Ir nesustoti kelyje į tobulumą.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti