Minčių žiaumojimas

Tikriausiai kiekvienam gyvenime teko patirti tokią būseną – minčių ir pergyvenimų žiaumojimą. Moksliškai šis reiškinys vadinamas ruminacija. Žmogų ištiko nemalonumas, ar priešingai – džiugus įvykis, ir galvoje nusruveno minčių srautas. Iš pradžių jis tiesus, paskui ima suktis ratu. Labai puiku, jeigu galvoje kažkas gero sukasi, kodėl gi ne? Svarbiausia, neįsijausti pernelyg ilgam laikui. Tačiau, deja, žymiai dažniau žmonės suka galvose nemalonias mintis. Pavyzdžiui, apie konfliktą su kolega darbe. Jau ir sutemo už lango, o žmogus galvoje vis diskutuoja su skriaudėju… Ir ne tai, kad ta diskusija savaime užsitęsė, tiesiog mintys, kaip lėktuvai su neišleistais ratais, kiekvieną kartą prisiartina prie nusileidimo tako ir vėl staiga šauna aukštyn. Ir taip – valandų valandas, o kartais ir dienų dienas.

Pats problemos apmąstymo procesas ne toks jau ir blogas. Galima ne vieną kartą permąstyti situaciją įvairiais aspektais ir išsirinkti geriausią variantą. Praeities neištaisysi, tačiau galima situaciją kažkaip stabilizuoti ateityje, ar pakeisti savo elgesį, požiūrį į problemą.

Tačiau žiaumojimo bėda ta, kad sprendimas neateina. Atrodytų, jau pasiekei galutinį apmąstymų tašką, nusprendei, ką sekantį kartą atrėši skriaudėjui ir op!.. Vėl viskas iš naujo. Netgi tie patys dialogai su kolega kartojasi žodis į žodį, ir jis reaguoja lygiai taip pat, kaip prieš tai buvusiame variante.

Problemų žiaumojimas prasideda ne visada dėl išorinio konflikto kaip “mojavimas kumščiais po muštynių”. Žmonės kartais užsiima dar ir tokiais dalykais:

  • Minčių apie savo niekingumą, menkumą žiaumojimas;
  • Samprotavimai apie savo nekaltumą ir “gerumą” – kaip įsitvirtinimas ir pasiteisinimas. Tai darant, galima įsigudrinti labai išradingai sau pačiam meluoti;
  • Nesibaigiantis planavimas;
  • Fantazavimas (kaip aš ten nueisiu ir viską teisingai padarysiu);
  • Praeities planavimas ir su tuo susijusios fantazijos (reikėjo tada padaryti va taip, tada galėjo gautis šitaip, po to būčiau padaręs tą, gautųsi anas ir visi gyventų ilgai ir laimingai. Ir apskritai, šiandien aš jau būčiau milijonieriumi, turėčiau jachtą ir būčiau visą pasaulį apiplaukiojęs).

Ir nors žmonės tokioje būsenoje gali save labai stipriai emociškai įsiūbuoti, jie visgi patiria iš to kažkokį malonumą. Smegenims atrodo, kad žmogus kovoja su priešais ir kiekvieną kartą suranda išeitį iš sunkios situacijos. Už tai organizmas gauna dofamino ir dėl to dar labiau įsijaučia. O ko drovėtis? Sėdėk sau ant sofos, nieko neveik ir žiaumok sau vieną mintį kaip kramtomąją gumą.

Kadangi toks mechanizmas smegenims yra ganėtinai naudingas, tai ir mintis žiaumoja praktiškai visi. Tik žiaumojimo trukmė nevienoda. Kartais tokia reakcija į stresą ar konfliktą atlėgsta labai greitai. Žmogus pasidaro išvadas ir “minčių maišyklė” sustoja. O kiti gali gainioti mintis po smegenų vingius iki begalybės, šokinėdami nuo vienos temos prie kitos: pradėjo nuo konflikto, peršoko į savęs kaltinimą, paskui pradėjo planuoti praeitį, paskui grįžo prie konflikto ir taip be galo, atsitiktine tvarka.

Viena iš žiaumojimo atmainų – vieno ir to paties epizodo begalinis aprašinėjimas savo tinklaraštyje ar socialiniame tinkle. Tiesa, pastaruoju atveju, skaitytojai labai greitai sutramdo monotoniškus monologus, gali netgi užblokuoti. Kai kurie žmonės linkę žiaumoti jau seniai sužiaumotas ir peržiaumotas mintis pokalbiuose su draugais ir artimaisiais.

Ruminacija labai glaudžiai susijusi su depresija, alkoholizmu ir mitybos sutrikimais. Kur kas prastesnės prognozės išvardintų sutrikimų sferoje laukia tų, kurie linkę į nesibaigiančius dialogus su savimi po streso situacijų.

Atsikratyti šio įpročio labai sunku. Kai žmogus gainioja galvoje įkyrias mintis, jis nustoja suvokti pats save ir aiškiai nebesupranta, ką daro. Dėmesys susiaurėja ir nukrypsta į vidinį dialogą ar monologą. Kartais dėmesys į save taip susikoncentruoja, kad žmogus nebegirdi, ką jam kalba aplinkiniai.

“Išgyti” padeda naujai suformuotas įprotis privesti vidinį dialogą iki galo ir pasidaryti išvadas. Minčių srauto pradžią pagauti pavyksta ne visada, kartais mintys gali siautėti valandų valandas ir tik tada žmogui iškyla klausimas: “O kuo aš čia, po galais, užsiimu?” Ir kai tik kilo toks klausimas, pats laikas nukreipti mintis konstruktyvia vaga. Susikurti konflikto schemą, išsiaiškinti detales ir pasidaryti išvadas. Neretai viską užbaigus paaiškėja, kad iš esmės netgi nebuvo apie ką taip stipriai mąstyti ir pergyventi.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *