Mokėti pradėti iš pradžių

Kiekviena nauja pradžia – tai naujas gimimas

Gyvenime būna momentų, kai nežiūrint į visą sumaištį ir problemas, kurios tave supa, širdis prašo sustoti. Tu išjungi televizorių, telefonas be perstojo skamba, tačiau tu nekeli ragelio, tavęs laukia krūvos darbų, į kuriuos tu numoji ranka, kažkas tavęs kažko klausia, tačiau tu negirdi klausimų… Žiūri pro langą ir kol tavo žvilgsnis klaidžioja be tikslo, niekur neužkliūdamas, mintys nukeliauja toli, toli…

Atmintyje staiga iškyla kažkokios situacijos, santykiai, reikalai, likę praeityje, tačiau dar nepamiršti, nes prisiminimuose jie paliko kartų nepasitenkinimo prieskonį: „Ech, turėčiau aš tada dabartinę patirtį, galbūt viskas būtų susiklostę kitaip!“ Kartais paskui šiuos tarsi sniegas ant galvos užgriuvusius priminimus mintys grįžta į dabartį ir šiuo nuoširdumo savo paties atžvilgiu momentu ypatingai išryškėja kasdienybės pilkumas, visa tai, apie ką stengies negalvoti kasdieninėje sumaištyje: neišspręstų problemų „uodegos“, neaiškiai pasibaigę santykiai, vidiniai prieštaravimai ir silpnybės, įvairaus pobūdžio skolos. Kyla jausmas, kad tu jau seniai įklimpai į kažkokią nesuprantamą pelkę ir kad ta pelkė jau pernelyg smarkiai spaudžia, trukdo kvėpuoti. Tai reiškia, kad atėjo laikas pagaliau liautis slopinti ir tramdyti į paviršių besiveržiantį širdies šauksmą: „Pradėti viską iš pradžių ir iš naujo!“

Mokėti pradėti iš pradžių – tai didis ir sudėtingas menas. Mums reikia to ne tik tada, kai prireikia išsikapstyti iš sunkių situacijų ir aklaviečių. Juk iš tikrųjų kiekviena diena – tai savotiška nauja pradžia. Netgi kai viskas einasi gerai ir atrodo, kad pagaliau pagavome laimės paukštė, mūsų gyvenime vis tiek vyksta nuolatinė ir nelengva kova. Jos tikslas – ne tik išspręsti vienas ar kitas materialias ir buitines problemas. Mes kasdien kovojame ir už tai, kad išsaugotume ir įtvirtintume tai, ką jau pasiekėme, kad išlaikytume minimalią pasiekimų kartelę savo siekiuose, interesuose, emocijose ir tarpusavio santykiuose.

Mes kovojame už tai, kad atitiktume savo pačių kriterijus ir nenusmuktume žemiau savigarbos, neleistumėme širdžiai užgesti. Dėl to pats gyvenimas verčia mus pastoviai kažką pradėti iš naujo. Nes jeigu nenorime, kad mus galutinai prarytų rutina, tai tiesiog privalome kartas nuo karto sugebėti pajausti „naujus vėjus“ viskame, ką darome, pagauti tą naują bangą ir jėgų antplūdį, kurie ateina, kai mūsų gyvenime ir reikaluose kažkas pradeda iš esmės keistis.

Senovės filosofai sakydavo, kad kiekviena nauja pradžia – tai naujas gimimas. Pradėdami iš naujo, mes peržengiame paslaptingą slenkstį, kuris skiria vieną mūsų gyvenimo ciklą, vieną etapą, nuo kito. Mes užverčiame vieną ir atverčiame kitą, naują ir švarų savo gyvenimo puslapį. Susidaro įspūdis, kad sulig kiekviena nauja pradžia mūsų gyvenimo teatre prasideda naujas veiksmas: aktoriai tie patys, tačiau scena jau kita, pasirodo nauji personažai, o ir pats siužetas plėtojasi visiškai kita, netikėta vaga. Sulig kiekviena nauja pradžia visiškai pasikeičia mūsų perspektyvos, požiūris, viską regime kitaip.

Tai, kas anksčiau buvo aktualu, dabar suvokiama kaip atgyvena. Tai, kas buvo mūsų dabarties dalimi, suvokiama kaip praeitis. Tai, ką laikėme neprieinama tolima ateitimi, tampa dalimi artimos, pasiekiamos dabarties. Senovės išminčiai sakydavo, kad iš vienos pusės pradėti kažką naujo – tai gimti iš naujo, o iš kitos pusės – pagimdyti kažką naują. Nežiūrint į didelį kiekį nežinomųjų, kiekvienoje naujoje pradžioje esama vilties: viskas dar priešakyje ir mes dar nieko nespėjome sugadinti.

Išlipti iš pelkės

Pradėti dažniausiai tenka anaiptol ne iš gero gyvenimo. Tačiau yra situacijų, kai tai tiesiog būtina, nekalbant jau apie tuos momentus, kai reikia sugebėti ne tik pradėti iš pradžių, bet ir padaryti tai laiku, kitaip bus per vėlu ir jau nieko nepakeisi.

„Gyvenimiška pelkė“ – viena iš tokių situacijų. Ji panaši į garsiąsias Augijaus arklides ir dvylikos Heraklio žygdarbių. Pelkę suformuoja ilgą laiką, mėnesius, kartais ir metus besikaupiančios neišspręstos problemos, sustingę ar slopstantys santykiai, rutiniškas formalus darbas, situacijos ir būsenos, kurios slegia širdį. Kuo ilgiau visa tai nesprendžiama, tuo labiau jus slegia, tuo giliau mes visame tame skęstame ir tuo sunkiau išsikapanoti į paviršių.

Panašių situacijų gyvenime labai daug. Pavyzdžiui, santykiai, iš kurių nieko nesigavo, kai kartu gyvena visiškai svetimi vienas kitam žmonės. Jų bendrabūvis tęsiasi metų metus, kaupiasi nuoskaudos, nusivylimai, barniai ar tiesiog savitarpio nesupratimas. Bedugnė tarp jų vis gilėja, nuo to kenčia ne tik jiedu, bet ir visi aplinkui. Tačiau įprotis daro savo, išoriškas padorumas išlaikomas, o visa kita jau seniai paleista savieigai.

Arba paimkime kaip pavyzdį inerciją, kuri dažnai tampa mūsų pilkos kasdienybės dalimi. Mėnesių mėnesiais, metų metus vaikštai į tą patį nuobodų darbą, paskui grįžti namo, užsiimi tais pačiais nuobodžiais darbais, žiūri tą patį nuobodų televizorių – ir taip kiekvieną dieną. Kartais supranti, kad visa tai velniškai įkyrėjo, pamatai, kad širdyje tuštuma ir norisi kažko kito, kažko naujo – tačiau nežinai, ko būtent, o kažko imtis neturi jėgų nes tai reikštų apversti viską aukštyn kojomis, „o ir kam tie nereikalingi rūpesčiai, iš esmės man ir taip gerai…“

Dar vienas pavyzdys – situacija kuri susiklosto dėl žlugimų ir nesėkmingų bandymų įsitvirtinti darbe ar asmeniniame gyvenime. Neretai viena „pelkė“ sukuria kitą, dar pražūtingesnę, ir vis giliau į ją grimzdamas, žmogus vis greičiau ritasi žemyn. Kai prieiname iki skausmingos priklausomybės nuo alkoholio, migdomųjų ir narkotikų, iki nuolatinių depresijų, baimių, įkyrių idėjų – tada mums pasidaro jau vis vien, kadangi neberandame jokių būdų ištrūkti iš to užburto rato.

Išpainioti šios situacijos mazgą labai sunku. Kuo daugiau pradedi analizuoti, griebtis šiaudelio, tuo blogiau tau darosi, tuo giliau klimpsti ir tuo didesnė viso to našta, baisi našta, paverčianti tave dar silpnesniu, inertiškesniu ir bejėgiškumu. Galiausiai tu susitaikai ir nustoji galvoti apie tai, kas skausminga, nes taip lengviau.

Neįmanoma pradėti nuo smulkių pakeitimų savo gyvenime, tuo pat metu ir toliau mirkstant toje pačioje pelkėje, kurioje jau ir taip dūstame. Pradėti viską iš pradžių, esant „pelkėje“ – reiškia išlipti iš pelkės. Labai pamokomas Heraklio pavyzdys: suvokęs, kad iškuopti per daugelį metų susikaupusį mėšlą iš Augijaus arklidžių įprastais būdais niekas nepajėgtų, jis pakeičia dviejų upių vagas ir švaraus vandens srautai akimirksniu nusineša visus nešvarumus iš arklidžių. Išsikapanoti iš pelkės, pradėti iš pradžių šiuo atveju reiškia surasti jėgų, kad pakeistum savo paties gyvenimo tėkmę.

Iš vienos pusės, reikia padėti tašką, priimti valingą sprendimą, reikia vienu kirčiu atmesti tai, į ką įklimpome iki ausų, kas daro nelaimingais ne tik mus, bet ir aplinkinius. Iš kitos pusės, reikia žengti konkrečius žingsnius, atlikti konkrečius veiksmus, apčiuopti veiksmų seką, scenarijų, algoritmą, kuris galiausiai leis pasiekti esminių pokyčių mūsų likime ir likimuose tų, kuriuos mes branginame. Tegu tai bus ir bandymų bei klaidų metodas, svarbiausia – kad pajudėtume iš mirties taško. Praeis šiek tiek laiko ir tos pastangos neišvengiamai ims duoti rezultatus.

Pradėti iš pradžių „pelkės“ situacijoje – reiškia sukurti naują situaciją, pakeisti situaciją iš šalies, kad viskas pasikeistų viduje. Šiuo atveju negalima delsti, atidėlioti sprendimo priėmimo momentą iki begalybės, tūkstančius kartų klausinėti savęs – gerai tai ar blogai: visa tai gali susilaukti liūdnų pasekmių. Jeigu neapsispręsite dabar, tai paskui galite išsigąsti to, ką sumanėte ir viskas grįš atgal į tą pačią pelkę.

Suprantama, tokie sprendimai turi turėti pagrindą, būti gerai apgalvotais, ypač moraliniu ir etiniu aspektu. Tačiau būtino apmąstymo proceso nereikia painioti su kitu į jį panašiu procesu, kada tai, ką mes vadiname analize iš tikrųjų pavirsta atsikalbinėjimais, kurių prisigalvojame, kad tik nereikėtų atlikti to svarbaus lemiamo šuolio, kuris būtinas, kad pradėtume viską iš naujo. Senovės mąstytojai kalbėjo, kad išorinę situaciją keisti reikia tam, kad širdis gautų galimybę atgimti iš naujo, o likimas gautų galimybę pateikti tau naujas sąlygas ir situacijas. Likimas niekada nesuteiks naujų galimybių pelkėje, kadangi žino, jog jas pelkė nutrauks į dugną kartu su jumis.

Pradėti iš naujo iš vidaus

Yra situacijų, kurios iš pirmo žvilgsnio jus visiškai patenkina, kai pradėti iš naujo reikia ne išorėje, o viduje. Jos susijusios su vidiniu pasauliu, visomis ten gyvenančiomis baimėmis, visais kompleksais ir pergyvenimais iš vienos pusės ir visais jumyse esančiais siekiais ir asmenybės potencialais, iš kitos pusės.

Kiekviename iš mūsų esama vidinių barjerų, skydų, šarvų, gynybinių reakcijų ir elgesio modelių. Ilgus metus šie dažniausiai pasąmoningi „gynybos“ mechanizmai patikimai saugo mus nuo išorinio pasaulio agresijos ir stresų, nuo viso to, su kuo mes nesugebame susidoroti gyvenime sąmoningai, nuoširdžiai ir tiesiogiai. Tačiau ateina laikas, kada tai, kas mus anksčiau patenkino, saugojo, leido užsisklęsti savyje ir pasislėpti savo urvelyje, pradeda trukdyti. Tai, kas anksčiau tarnavo kaip patikimas skydas, tampa nepramušama siena, už kurios jau pasidarė ankšta ir sunku kvėpuoti, kurią norisi pašalinti – ir būtina pašalinti, jeigu norime pradėti naują gyvenimą.

Droviam ar mikčiojančiam žmogui, pavyzdžiui, visiškai priimtina tupėti savo kamputyje, su niekuo nebendrauti, kad tik niekas nelįstų. Tačiau bėgant laikui iškyla reali vienatvės problema, besiveržianti per nepramušamą drovumo ir uždarumo sieną. Išoriškų aplinkybių pakeitimu ši problema neišsprendžiama. Kad pradėtum iš naujo, reikalingos vidinės pastangos: šarvas subyra, kai kažkas atsitinka viduje, kai ten kažkas pasikeičia.

Tokių situacijų yra begalė. Dailininkas, tapantis paveikslus, kurie ilgą laiką jį patenkino, pajaučia, kad tai, ką jis anksčiau laikė savo kūrybos pasiekimų „lubomis“, jau pavirto įprastais kaustančiais rėmais, iš kurių negalima ištrūkti. Jokie išoriški stiliaus pakeitimai nepadės. Kad užkoptum ant sekančio kūrybos laiptelio, dailininkui reikia sulaužyti konkrečius vidinius barjerus ir įpročius, išprovokuoti gyvenime naujas dvasios ir proto būsenas, kurios atsispindės ko paveiksluose.

Kaip jaukiai jaučiasi žmogus, įpratęs neturėti savos nuomonės, pastoviai ieškantis svetimų patarimų ir atramos į svetimą petį tuose klausimuose, kuriuos galėtų išspręsti ir pats. Jeigu jis įdėmiau pasižiūrėtų, kaip plėtojasi jo santykiai su žmonėmis, kuriuos jis taip brangina ir kurių parama jis piktnaudžiauja, tai pastebėtų, kad jų, šitų žmonių, pradinė simpatija ir užuojauta neretai perauga į vis didėjantį susierzinimą. Tai, kas anksčiau buvo pretekstu bendrauti, dabar tampa kliūtimi. Norintis pradėti iš naujo šiuo atveju turi suprasti, kad jo santykiai su kitais žmonėmis pasikeis tik tada, kai pasikeis jis pats, kai sulaužys savo viduje apsauginį mechanizmą, kuris trukdo jam tapti savarankišku ir savo pažiūrose, ir apskritai gyvenime.

Nėra ko ir kalbėti apie visiems tikriausiai pažįstamą situaciją, kai mėgstamas vasarnamis, šeimyninis jaukumas, kai visi tave supranta, mėgstamas krėslas, šlepetės ir laikraštis taip šildo – tačiau tik tam tikrą laiką, kol nepradedi jausti, kad netgi auksiniame narvelyje darosi ankšta.

Reikia neužmiršti svarbiausio. Netgi kiaušinis po lukštu laikui bėgant pašvinksta. Širdis, kurią ilgą laiką kausto visi tie barjerai, kompleksai, apsauginės sienos ir gynybos mechanizmai, laikui bėgant irgi „pašvinksta“, visas jos vidinis potencialas – taip pat. Kad galima būtų pradėti iš naujo, reikia mokėti laiku „prakalti lukštą“, kol dar ne vėlu, nes tai, kas jau pražuvo, žmogus bejėgis atgaivinti.

Ant savo laimės griuvėsių

Neretai pradėti viską iš pradžių tenka sėdint ant savo paties laimės griuvėsių, kai viskas griūna, kai prarandame tai, ant ko laikėsi mūsų gyvenimas. Miršta mylimas žmogus ir mums atrodo, kad viskas baigta. Žmogus turi mėgstamą užsiėmimą, kuriam aukoja absoliučiai viską, su kuriuo sieja visus savo ateities planus, viską pastato ant vienintelės kortos – ir staiga viskas subyra, galutinai ir negrįžtamai. Daug kas iš mūsų stipriai mylėjo, kaip atrodė – visam gyvenimui. Ir tai, ką laikėme tvirtu bei ilgaamžiu dalyku, staiga sugriūna, žlunga likimai ir santykiai, pasitraukia meilė ir jausmai, jų vietą užima nusivylimas, o kartais – neapykanta, pyktis ir nesugebėjimas atleisti. Suprantama, kad tokiose situacijose labiau negu bet kada reikia mokėti pradėti viską iš naujo.

Bandydami tai padaryti, žmonės neretai daro vieną esminę klaidą. Iš tikrųjų jų jau nedomina, kas bus toliau gyvenime – pernelyg stipriai jie prisirišę prie to, kas pasitraukė ir jau nebegrįš. Dėl to jie stengiasi dirbtinai tęsti tai, kas buvo, mėgindami vėl suklijuoti suirusių santykių laimę ir atgaivinti visiems laikams pradingusius dalykus. Jie pasineria į praeitį, gyvena prisiminimais, o dabartis jiems praranda bet kokią prasmę. Tačiau, deja, mirusių nesugrąžinsi ir to, kas pasitraukė į praeitį – nebeatgaivinsi. Nes tam, kad atkurtum buvusią laimę, trūksta vieno būtino faktoriaus – „antros pusės“, kuri suteikia gyvybę visam tam: mylimas žmogus mirė ar išėjo, arba jam jau neberūpi tie dalykai, kurie jus siejo. Mėgstamame užsiėmime tos formos, kurios anksčiau užtikrino sėkmę, jau nustojo egzistuoti arba sustingo, pasidarė žalingos. Kalbant apskritai, visose panašaus pobūdžio situacijose praeityje jau nebelieka nieko, už ko galima būtų užsikabinti.

Ir jeigu nežiūrint į tai, žmogus vis dar gyvena ant griuvėsių, jeigu jam tai patinka, tai tegu sau gyvena. Anksčiau ar vėliau gyvenimas privers jį suprasti, ką reiškia palaipsniui pačiam mirti savo viduje drauge su tuo, kas mirė išorėje.

Pradėti iš pradžių tokiose situacijose, reiškia – atgimti, gimti iš naujo. Senovės filosofai išmintingai patardavo, kad reikia surasti jėgų užduoti sau tokiu atveju vieną vienintelį klausimą ir pamėginti atsakyti į jį nuoširdžiai: kas iš tikrųjų mirė? Ar mirė išėjus žmogui arba suirus santykiams esmė, kuri mane įkvėpdavo, o gal numirė tik forma, per kurią tas įkvėpimas pasireikšdavo? Ar mirė mano meilė, draugystė, didi svajone, o gal likimas viso labo atėmė iš manęs tą formą, kurios pagalba tuo gyvenau, prie kurios prisirišau ir kuri padarė mane laimingu?

Jeigu aš nuoširdžiai suvoksiu, kad po žmogaus mirties ar po žmogaus išėjimo meilė jam pasiliko, kad sužlugo kažkoks projektas, tačiau svajonė tebegyvuoja, tai man pradėjimas iš pradžių reiškia – susikaupti ir surasti kitas formas, kurių dėka toji esmė, kuri iš tikrųjų ir buvo mano laimės variklis, atgims ir galės pasireikšti iš naujo. Tai reiškia, kad reikia liautis laikyti įsikabinus į tą formą, kuria jau nebetiki.

Juk erdvės ir laiko ribos neegzistuoja. Meilė žmogui, kuris mirė, gali pasireikšti per jo vaiką, mėgstamą darbą, per visa tai, ką jis brangino ir kas jam buvo šventa. Meilę žmogui, santykiai su kuriuo nutrūko, aš galiu reikšti per draugystę su juo ar atgaivindamas tuos pačius nuostabius jausmus jau per kitus žmones – kodėl gi ne? Mes paprastai galvojame, kad pradėti iš pradžių tokiais atvejais reiškia atgimti patiems. Iš tikrųjų tai reiškia atgaivinti ir tai, kas buvo mums brangu, tik kitokiomis formomis.

Šaltinis