Mokykla – patikrinimas, ar gali tėvai apginti savo vaiką

Atsikeliate dar su tamsa ir žingsniuojate į darbą, kurio nemėgstate. Šiame darbe 6-7-8 valandas užsiimate kažkuo tokiu, kas jums visai nepatinka ir kame nematote jokios prasmės. Ir kategoriškai neturite galimybės užsiimti reikalais, kurie jums įdomūs ir patinka.

Kelis kartus per dieną viršininkai (o jų pakankamai daug) vertina jūsų darbą, be to, labai konkrečiai – balais pagal 10 balų sistemą. Kartoju: kelis kartus per dieną. Jūs turite specialią knygutę, kurioje registruojami gaunami balai, o taip pat viršininkų pastabos. Pastabą jums padaryti gali kiekvienas viršininkas, jei pastebės, kad elgiatės ne taip, kaip jam, viršininkui, atrodo teisinga. Tarkime, per greitai einate koridoriumi. Arba per lėtai. Arba per garsiai kalbate.

Bet kuris viršininkas gali įžeisti, pažeminti. Pasiskųsti viršininku teoriškai galima, tačiau praktiškai tai labai ilga ir sudėtinga procedūra, mažai kas ryžtasi į ją veltis. Paprasčiau pakentėti.

Jūs galiausiai sugrįžtate namo, tačiau ir čia nėra galimybės atsipalaiduoti, kadangi ir namuose privalote užsiimti nemėgstamais dalykais. Viršininkas gali bet kuriuo momentu išsikviesti pas save jūsų vaiką ir prikalbėti jam apie jus visokių bjaurasčių – kad auganti karta paveiktų jūsų elgesį darbe. Ir štai vakar vaikas užtaisė jums skandalą, išrėžė rūstų pamokslą dėl to, kad per greitai ėjote tarnybiniu koridoriumi ar gavote per mažai balų. Ir dėl to jis uždraus šį vakarą siurbtelėti taurelę brendžio atsipalaidavimui po visų darbų – nenusipelnėte, jūs nubaustas.

Kelis kartus per metus jums susumuoja darbo rezultatus. Paskui prasideda egzaminai. O paskui – dar keistesni egzaminai, tokie nesuprantami ir sunkūs, kad jiems turite ruoštis kelis metus.

Ne taip jau stipriai hiperbolizuoju mokyklinį gyvenimą, tiesa? Ir kiek gi jums, suaugusiam žmogui, prireiktų laiko, kad išsikraustytumėte iš proto nuo tokio gyvenimo? O mūsų vaikai taip gyvena 12 metų. Ir nieko. Tarytum tai būtų visai normalu.

Vaikai labai greitai supranta, kad mokykla – tai toks pasaulis, su kuriuo reikia kovoti. Tiesiog šiaip gyventi daugumai nesigauna. Ir vaikas pradeda samprotauti: kieno pusėje tėvai? Jie už mane ar už mokytojus? Mama su tėčiu irgi galvoja, kad turiu užsiimti tuo, ko negaliu pakęsti? Mama su tėčiu irgi įsitikinę, kad mokytojai visada teisūs, o aš visada dėl visko kaltas?

Mūsų santykiuose su vaikais mokykla – tai patikrinimas, ar mes, tėvai, galime apginti savo vaiką, ar ne. Taip, aš esu absoliučiai įsitikinęs: ginti vaiką – svarbiausia tėvų pareiga. Ginti, o ne vos ne smurtu versti užsiimti pamokomis. Ginti, o ne be galo ir be krašto barti, rėkti ir kritikuoti, nes turint noro visada atsiras už ką aprėkti ir sukritikuoti.

Mokykloje vyksta daug kvailysčių ir tikro marazmo. Baisu, kai tėvai į visa tai užmerkia akis. Baisu, kai vaikas žino: jį bars ir žemins mokykloje, o paskui tas pats laukia namuose. Ir kaip jam tada gyventi?

Mokykla – rimtas išbandymas, kurį tėvai ir vaikai turi įveikti drauge. Vaikas turi suprasti: jis turi namus, kur jį visada supras ir neleis skriausti.

Svarbiausias tėvų uždavinys ne tas, kad vaikas taptų pirmūnu, o tas, kad atrastų savo pašaukimą ir gautų kaip galima daugiau žinių, reikalingų tam pašaukimui realizuoti. Štai kur turime kreipti savo pastangas.

Kvaila sakyti vaikui, kuris svajoja tapti artistu, kad jam reikalinga algebra. Tai netiesa. Kaip netiesa ir tai, kad būsimam matematikui visiškai nereikalinga literatūra. Tiesa yra ta, kad už matematiką ir literatūrą reikia turėti bent vidutinius įvertinimus, kad pereitum į aukštesnę klasę.

Nereikia barti vaiko-humanitaro, kad matematikoje jis velkasi pačiame klasės gale. Jo reikia pagailėti, juk jis priverstas užsiimti tuo, kas jam visiškai neįdomu ir nereikalinga. Ir padėti jam, kiek leidžia jėgos.

Jeigu vaikui nesusiklostė santykiai su mokytoju, nes pastarasis, tarkime, ne itin protingas žmogus – reikia su juo tai aptarti. Ir paaiškinti, kad gyvenime pakankamai dažnai teks susidurti ir kažkaip bendrauti su ne itin protingais žmonėmis. Tu, vaike, dabar turi šansą išmokti tai daryti. Kodėl šiuo šansu nepasinaudojus?

Jeigu vaikas gauna prastą įvertinimą už neatliktus namų darbus – tai, be jokios abejonės, blogai. Jis gauna prastą pažymį ne už tai, kad nesupranta, o už tai, kad tingi. Galėjo negauti, o gavo. Apie tai verta pasikalbėti.

Jeigu vaiką apipila pastabomis dėl blogo elgesio pamokų metu, nereikia jam aiškinti banalybių, kad, atseit, mokytis yra be galo svarbu. Jeigu vaikui nuobodu per pamoką, reiškia, jo ten nieko negali išmokyti. Tačiau galima paaiškinti: nežiūrint į tai, kad reikia stengtis daryti gyvenime tik tai, kas įdomu, kartais, deja, tenka užsiimti nuobodžiais reikalais. Mokykis, kol galima, be šito įgūdžio gyvenime neišsiversi.

O štai pabarti vaiką dėl to, kad jis nesimoko dalykų, kurie jam pravers gyvenime – ir galima, ir reikia. Mažasis žmogus turi suprasti: jeigu pasirinkai pašaukimą, turi daryti viską, kad jį realizuotum. Kodėl to nedarai?

Trumpiau tariant: nereikia vaikui meluoti. Reikia iš visų jėgų pasistengti jam padėti įžvelgti prasmę netgi tokiose mokyklinėse situacijose, kuriose toji prasmė absoliučiai neaiški.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *