Mokytojai ir dėstytojai, nuo kurių paspruks netgi kantriausi mokiniai

Kurtinys. Šis dėstytojas nekalba, nepasakoja, neaptarinėja – jis transliuoja savo programą kaip radijo imtuvas. Jam visiškai neįdomu, ar mokinys suprato vakarykštės pamokos temą, ar spėjo kokybiškai atlikti namų užduotis. Įsijautęs į savo vidinį ir išorinį monologą, „kurtinys” visiškai negirdi mokinio poreikių. Nieko nuostabaus, kad anksčiau ar vėliau mokinys susiras dėmesingesnį dėstytoją. Ir prasidės tikras proveržis pažangume.

Nueik kur nors, pats nežinau, kur. Jeigu mokinys pasiguos, kad kitą mėnesį jo laukia komandiruotė į užsienį, o jo anglų kalbos žinios šlubuoja, tai šio tipo dėstytojas prikraus ant stalo kalną anglų kalbos vadovėlių – „pradėti reikia nuo elementariausių dalykų”. O tam, kuris nesupranta, kuo Past Perfect skiriasi nuo Past Perfect Continuous, patars užsiimti tartimi, nes continuous skamba nepakankamai raiškiai. Mokinys galiausiai pavargs šaudyti ne į tuos taikinius (ką čia slėpti – tuo pačiu ir mokėti pinigus už visiškai neefektyvias pamokas) ir paspruks pas dėstytoją su geriau sureguliuotu taikikliu ir pasirengusiu spręsti aktualius uždavinius.

Tobulybė. Šitam dėstytojui egzistuoja tik du požiūriai – jo paties ir neteisingi. Jis visokeriopai pabrėžia savo pranašumą mokymosi proceso metu, kabinėjasi prie smulkmenų ir atkakliai stengiasi sukoncentruoti į jas visą dėmesį, slegia mokinį savo autoritetu ir labai greitai atmuša bet kokį norą mokytis. Konkrečių pretenzijų mokinys suformuluoti lyg ir negali, o noras lankyti tokias pamokas vis mažėja ir mažėja…

Kritikas. Ne taip, mielas ponaiti, vadovėlį laikai. Ir raides rašai kreivokai, jų dydis milimetru mažesnis negu reikia, ir kvėpavimas tavo, deklamuojant, netaisyklingas, ir pauzės tarp sakinių pernelyg ilgos, ir ne tą knygą savarankiškam skaitymui pasirinkai. Tokiam dėstytojui pats svarbiausias dalykas yra išoriška atributika (kad viskas būtų teisingai daroma), o ne mokinio rezultatai ir motyvacija. O ir jo atakų objekto savivertė nelabai rūpi kritikui. Kam dabar lengva?

Niurzgalius. Nuo šito personažo labai greitai pabėga ne tik mokiniai, bet iš žmona/vyras, mama ir net kaimynai. Jis be paliovos skundžiasi mažu atlyginimu, dideliais mokesčiais, aukštomis kainomis, nepatogiu darbo grafiku, prastu oru už lango, kamščiais gatvėse, šiuolaikine medicina, smunkančiu dolerio kursu, panaikintomis nuolaidomis grikių kruopoms artimiausioje parduotuvėje… Tęsti galima iki begalybės. Jeigu tą fantaziją, kurią jis panaudoja bėdoms ieškoti ir vardinti, nukreiptų konstruktyvia linkme, pretekstų skųstis jam tikrai sumažėtų. Bet tai praktiškai neįmanoma. Greičiau atvirkščiai: pabėgs eilinis mokinys ir atsiras dar vienas pretekstas.

Laiko žudikas. Su šituo veikėju viskas aišku. Jis optimistas. Toks optimistas, kad nesugeba teisingai apskaičiuoti laiko ir mokinys priverstas ilgai laukti kiekvienos pamokos, o paskui reikia kažkaip sutalpinti šios dienos užduotis į likusias po pavėlavimo dešimt minučių. Sutalpinti nepavyksta, dėl to pavėluoja į sekančią pamoką ir t.t. Labiausiai užkietėję laiko žudikai dar ir viską pamiršta – tada jie gali apskritai nepasirodyti pamokoje. Laikas – pinigai? Ne, jis šito posakio negirdėjo.

Ai, bala nematė! Kad ir koks jis būtų kvalifikuotas, mokiniai vis tiek išsilakstys, kadangi nesupranta jo paaiškinimų. Baisaus čia daikto, kad mokinys nesuprato skirtumo tarp little ir few arba tarp „e” ir „æ”? Bala nematė! Tačiau kai tokių „bala nematė!” prisikaupia pernelyg daug, netgi kukliausias ir labiausiai pretenzijų reikšti nemėgstantis mokinys galiausiai įtars, kad problema – ne jo nesugebėjime mokytis. Toliau viskas aišku…

„Pletkininkas”. „Tu toks šaunuolis! Kirčius teisingai sudėlioji ir galūnių nepainioji. Ne taip kaip tas Petraičių Petriukas. Jis dar abėcėlės iki galo neišmoko. O dar spuoguotas ir dantų sukandimas pas jį netaisyklingas. Ir kilimas jo kambaryje – visiška beskonybė…” Gerai, jeigu toks dėstytojas skleidžia paskalas tik apie kitus, bet nesidomi, kiek uždirba tavo tėtis biznierius ir už ką balsavai per pastaruosius rinkimus. Su tokiu susidūręs, norom nenorom imsi lankytis pas kosmetologą, stomatologą, interjero dizainerį, bet, greičiausiai, tiesiog susirasi naują mokytoją.

Akademikas. Šitas jau viską matė, viską patyrė, visko gyvenime prisižiūrėjo. Susidūrė su visomis įmanomomis klaidomis ir su visomis sėkmės rūšimis. Pamokos jam mirtinai nuobodžios ir nėra jokios vilties, kad mokiniams jos bus bent šiek tiek įdomesnės negu jam.

Baisiai užimtas. Per pamoką jis užsiima kuo tik norite, bet tik ne tiesioginiu savo darbu: pliurpia telefonu, rašinėja žinutes, naršo internete, klaidžioja po socialinius tinklus, rašo meilės romaną, stebi po patalpą zyziančios musės skrydžio trajektoriją. Kartais gali užsiimti išties svarbiu uždaviniu, kuo nors naudingu – tačiau naudingu ne mokiniui.

„Plepalas”. Dievina gyvenimiškas istorijas ir šiaip pakalbėti apie gyvenimą. Iš pradžių mokiniui smagu klausytis, kaip dėstytojo pusbrolio draugo klasiokas stojo ir netgi įstojo į Oksfordą, kaip puikiai dėstytojas paatostogavo Tailande ir kokius baldus išsirinko vakar vaikų kambariui. Tačiau pamažu nuo viso to pavargstama.

Tai kaip gi išsirinkti normalų dėstytoją, mokytoją, repetitorių?

Jeigu kilo abejonių, kad pasirinkote teisingą mokytoją, prieš darydami galutines išvadas, atsakykite sau į šiuos klausimus:

  • Ar jaučiu pažangą po poros mėnesių užsiėmimų su šiuo mokytoju?
  • Ar jaučiu smerkimą iš jo pusės, kai padarau klaidą?
  • Ar galiu pritaikyti realiame gyvenime tas žinias, kurias gaunu užsiėmimų metu?
  • Ar naudoja mokytojas per pamokas naujausias technologijas? Pavyzdžiui, video medžiagą iš interneto?
  • Ar turiu kažką bendro su šiuo mokytoju?

Jei į daugumą klausimų negalite atsakyti arba atsakymas jums nepatinka, verta susimąstyti apie kito mokytojo paieškas.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *