Moralizavimas su melo ir bailumo prieskoniu

Įdomu, kas verčia tūkstančių tūkstančius suaugusių žmonių dėstyti savo moralinę poziciją kiekviena, netgi pačia menkiausia proga? Iš tikrųjų viskas labai paprasta. Kažkas iš psichoterapijos pradininkų yra pasakęs: „Neurozė – tai nesugebėjimas ištverti netikrumo būsenos“.

Apskritai mintis akivaizdi. Kuo brandesnė žmogaus psichika, tuo lengviau jis pakelia nevienareikšmiškumą, nenuspėjamumą, netikrumą ir nesistengia visko supaprastinti.

Ir priešingai – kuo nebrandesnė psichika, tuo dažniau ir stipriau jos savininkas siekia panaikinti bent kiek sudėtingesnius atspalvius, kurių jo vaikiška psichika kol kas dar nelabai pajėgi atskirti, dėl to visi jie nudažomi juodai balta spalva, nepaliekant nieko per vidurį – juk tai, ko nepažįstame, mus baugina.

„Taikai pasaulyje – taip! Karui – ne!“ – štai pagrindinis sunkios neurozės lozungas.

Kad ir kaip moralizavimas būtų maskuojamas rūpestingumu, jame vis tiek esama melo ir bailumo prieskonio.

Tikrasis moralizatoriaus signalas atrodo maždaug taip: „Man baisu ir nepakeliama gyventi suaugusiame, sudėtingame, įvairių kultūrų pilname pasaulyje su begale pačių įvairiausių nuomonių. Dėl to aš pabėgau į saugią smėlio dėžę, apžergiau baltą medinį arkliuką. Štai sėdžiu dabar, toks gražus ir protingas, ir jus kviečiu sekti paskui mane. Nepatinka – galite neskaityti.“

Moralizatoriui visada nusispjauti į tai, ką jis gina (ar triuškina). Iš tikrųjų jam rūpi tik išdavikiškas jo smėlio dėžės girgždėjimas, kai ji eilinį kartą per didelius vargus šiaip ne taip atlaiko eilinį susidūrimą su realiu gyvenimu.

Vienas svarbiausių skirtumų tarp brandžios ir infantilios asmenybės – brandus žmogus nesiramsto moralizavimo ramentais. Jis remiasi visų pirma pats į save, savo jausmus, intuiciją, jam nereikia nei ieškoti, nei kurti tokių ramentų kaip aiški ir vienareikšmiška koordinačių sistema. Jis pats sau protas, pats sau garbė ir sąžinė. Jis gali atrodyti kitų žmonių akyse išpuikęs ar netgi toks pats „moralistas“, tačiau tasai jo „moralumas“ – tai ne pastangų ar prievartos prieš patį save rezultatas, tai sveiko proto ir blaivaus požiūrio į pasaulį bei savo vietą jame pasekmė.

Infantiliai psichikai reikalingas ramentas. Pasaulis paprastas. Dukart du – keturi. Mes visi geri ir kovojame prieš visus blogus. Galima sugalvoti viską, ką nori, kad tik neliktų netikrumo, kad tik pasijaustum didelės ir stiprios kaimenės dalimi, kaimenės, kur į bet kokius klausimus atsakoma vienareikšmiškai: taip arba ne. O esant reikalui – iškaršiamas kailis kitaip manantiems.

Patinka jums, ar nepatinka, bet pasaulis sudėtingas. Be galo sudėtingas. Ir žmogus sudėtingas. Mes kažką žinome apie jį, apie jo psichiką, tačiau kuo daugiau žinome, tuo daugiau klausimų lieka be atsakymo. Ir pačias didžiausias kvailystes apie šį pasaulį kalba būtent tie, kurie pradeda sakinį fraze „Na, čia juk viskas labai paprasta…“

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI