Moteris neturi būti lengvai prieinama

Man rodos, kažkas atsitiko su daugelio moterų savigarba. Geros moterys laiko save „pernelyg” geromis ir vietoje to, kad įkvėptų vyrus dvasiniam tobulėjimui, didiems darbams savo grožiu ir neprieinamumu, jau po kelių dienų pasirengusios padaryti viską, kad išlaikytų vyrą šalia savęs.

Moterys sutinka gyventi su vyrais, kurie nenori kurti šeimos, nes tikisi, kad „kas ten žino, gal kada nors persigalvos”. Moterys sutinka tapti „viena iš” nes dabar „visi taip gyvena”, „vyrai yra iš prigimties poligamiški”. Moterys pačios vaizduoja plėšrūnes, paleisdamos į darbą patrauklumą ir pradėdamos santykius būtent nuo to. O paskui skundžiasi, kad „vyrai susmulkėjo, niekur nebeliko tikrų”. O kam vyrams dėti pastangas, jeigu moterys ir taip jiems atsiduoda? Ką jie gali užkariauti, jei „laimikis” pats atėjo ir atkakliai siūlosi pildyti visus vyro troškimus? Čia kalbama, aišku, ne apie visas moteris ir ne apie visus vyrus, tačiau tokių, deja, labai daug.

Suprantu, kad tarp skaitytojų atsiras daug nesutinkančių. Ir tarp vyrų, ir tarp moterų. Ir kas įdomiausia – bus nesutinkančių ir nepatenkintų tarp moterų.

Ką išlošė moterys, gavusios galimybę „užkariauti” vyrą šiuolaikiniame pasaulyje? Ką mes visi išlošiame nuo greito fizinio suartėjimo? Man rodos, mūsuose nebeliko netgi ypatingos vyrų ir moterų bendravimo, pasimatymų, asistavimo kultūros. Visiškai akivaizdu, kad niekas nelauks dviejų mėnesių (koks siaubas! O jeigu daugiau?!) be intymaus artumo, kai aplinkui tiek daug lengvai prieinamų variantų. Manau, esmė slypi netgi ne vyriškoje ar moteriškoje fiziologijoje, o tame, kur nukreipiame savo energiją.

Šiuolaikinis berniukų auklėjimas neugdo vyriškų charakterio savybių, bent jau vidinių vyriškų bruožų: atsakingumo, tikslo siekimo, ryžtingumo, dvasios jėgos, santūrumo. Išoriškai – taip, raumeningo vyro vaizdas jaudina tūkstančius moterų, tik neaišku, kam tam vyriškam kūnui tiek raumenų, jei dauguma jų reikalingi tik sporto salėje. Skaldyti malkas, statyti namą, dirbti laukuose, kariauti, dirbti fizinį darbą savo žemėje – jaunimo tarpe ne tiek daug užsiima šiais dalykais ir pats paprasčiausias būdas pajausti vyriškumą – fizinis artumas. Ir kuo daugiau moterų parsivertei į lovą, tuo „tikresnis vyras”…

Mergaičių auklėjimas šiandien irgi atitrūkęs nuo žmonos ir motinos vaidmenų. Gundančios plėšrūnės, aukšto intelekto „geležinės ledi” ir dar daugybė populiarių šiandieninių įvaizdžių. O jeigu esi žmona, mama ir namų šeimininkė – jokio prestižo. Skamba siaubingai. Ir pripažinti tai nėra lengva.

Jei pradedam santykius nuo fizinio artumo, ar galime tikėtis, kad jie truks ilgus metus, kad tai turi kažką bendro su šeima ir vaikais, su bendru gyvenimo keliu, savęs tobulinimu ir santykių gilumu? Tikriausiai būna ir tokių istorijų, bet tai greičiau išimtis, o ne taisyklė. Problema slypi tame, kad mes ir poreikio tokio nebeturime – santykiams ir šeimai visam likusiam gyvenimui. Kažkas jį turi, tačiau apskritai visuomenėje šeima nebevertinama. Išsiskirti net metų drauge neišgyvenus, neiškentėti net iki penktos savo naujagimio gimimo dienos, ištekėti, bet „jei sutiksiu geresnį, išeisiu pas jį”. Kažkur čionai slypi sisteminė klaida, mano manymu. Kažkas čia ne taip.

Akivaizdu, kad dauguma mūsų jau turi tai, ką turi: ir vaikus, ir skyrybas, ir jau ne pirmą šeimą. Tačiau mums reikia daugiau dėmesio skirti pasirengimui šeimyniniam gyvenimui, turime mokytis, augti, kelti dvasinio išsivystymo lygį. Pradėti nuo savęs, visų pirma, o ne kaltinti partnerį. Man labai artima mintis, kad dvasingose visuomenėse nereikalingi psichologai, nes visi ten gyvena pagal sąžinę ir pagal aukštus vidinius standartus, dėl to nėra santykių reguliavimo iš šalies poreikio.

Ar yra prasmės siekti, kad partneris būtų vienas ir visam gyvenimui, kad pirmasis suartėjimas įvyktų po santuokos – šito aš nežinau, kiekvienas tai pats nusprendžia. Tačiau esu tikra, kad visada yra prasmės sąmoningiau žvelgti į santykius, iš pradžių daugiau pabendrauti, pažinti vienas kitą artimiau, ir neskubėti šokti į lovą, kol neužsimezgė subtilesni santykiai.

Fizinis artumas, be abejo, malonus, tačiau be dvasinio kontakto jis greičiau išsekina nei suteikia jėgų. Fizinių poreikių patenkinimas negali tapti aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu, jis nesuteiks laimės ir harmoningų santykiu su pačiu savimi. Šiluma, meilė, draugystė, palaikymas, augimas ir tobulėjimas – tai gerų ir tvirtų santykių pagrindas, o fizinis artumas – jų dalis. Bet ne atvirkščiai.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *