Moteriška seksualinė prievarta prieš vyrus

Moteriška seksualinė prievarta prieš vyrus

Pagal nutylėjimą priimta laikyti, kad seksualinę prievartą visada atlieka vyras prieš moterį. Kraštutiniu atveju – vyras prieš vyrą. Tačiau niekada – moteris prieš vyrą. Tokie šiuolaikinio matriarchato stereotipai.

Šitai temai uždėtas tabu, kaip ir bet kuriai kitai, susijusiai su vyrų teisių pažeidimais ir smurtu prieš vyrus. Kalbėti ir rašyti apie tai „gėda“. Įsivaizduojate absurdo aukštumas? Ne smurtą naudoti gėda. Gėda kalbėti apie tai, kad smurtas neleistinas! Šita tema rūpestingai nutylima, maskuojama, kalbantys užčiaupiami, atakuojami rėksmingo „moterų teisių gynėjų“ choro. Nekomentuosiu tokio elgesio. Mano nuomone, tai darantys žmonės neverti jokios diskusijos. Tik izoliacijos savos neapykantos vyriškai lyčiai tamsoje.

Atvirai kalbant, aš nežinau koks procentas vyrų patiria moterišką seksualinį smurtą, kaip dažnai vyksta tokie įvykiai visuomenėje. Dažnai tenka išklausyti panašių istorijų, bet nežinau, kiek jų yra. Bet tiksliai – ne pavieniai atvejai. Kalba eina apie procentus. Du, trys, penki, devyni – sunku pasakyti. Tačiau tai apčiuopiamas skaičius. Tai krinta į akis. Tai reiškinys, kuris gyvuoja ir plėtojasi tamsiose „gėdingo tylėjimo“ ir fariziejiško atsisakymo juo tikėti, pakampėse.

Seksualinis smurtas prieš vyrus – mūsų gyvenimo realybė. Apskritai bet koks smurtas yra pasibjaurėtinas ir neleistinas. Juo labiau seksualinis. Prievartautojas – visada nusikaltėlis. Bet jeigu apie smurtą prieš moteris šaukte šaukia visi televizoriai, radijo imtuvai ir mikrobangės su lygintuvais, tai apie tą patį reiškinį, nukreiptą prieš vyrus geriausiu atveju tiesiog nutyli. Blogiausiu – pradeda terorizuoti apie tai prabilusius.

Apie kokias prievartos rūšis man pasakojo?

Prievarta iš moters-viršininkės pusės, grasinant atleidimu iš darbo, pažeminimu pareigose ir panašiai. Grasino duoti blogas rekomendacijas, sukurti konkrečioje žmogaus veiklos sferoje prastą įvaizdį, sunaikinti kaip specialistą.

Prievarta šantažuojant, jog bus paduoti įvairaus pobūdžio skundai. Nusikaltėlės grasino kreiptis į policiją dėl išprievartavimo, sumušimo, netgi dėl vagystės. Kadangi tokie reikalai, netgi jei nėra akivaizdžių daiktinių įrodymų, dažniausiai baigiasi nuosprendžiais, grasinimo realumas akivaizdus.

Prievarta, grasinant fiziniu kitų vyrų poveikiu (apasakosiu vyrui, tėvui, broliui, ir jis tave…)

Prievarta šantažuojant paskelbti asmeniškas nuotraukas, video. „Jeigu nesutiksi, visos tavo nuotraukos jau šiandien atsidurs internete“.

Bet kuris įvykių plėtojimosi variantas vyrams yra dvigubai negatyvus. Be paties smurto, šis užburtas ydingas ratas suteikia nusikaltėlei galimybę toliau šantažuoti vyrą. Jau su „daiktiniais įrodymais“ – juk bet kuriuo momentu ji gali pakeisti smurtautojos kaukę kita – vyriško smurto aukos kauke. Ir teismo medicinos ekspertizė įrodys tuos „daiktinius įkalčius“. Dėl to vyrai, pakliuvę į šitą mėsmalę, savo valia iš jos išsikapstyti negali. Net jeigu ims veikti nepaisydami smurtautojos grasinimų.

Kodėl? Viskas labai paprasta. Straipsniuose apie buitinį smurtą prieš vyrus aš jau rašiau, kaip šis reiškinys priimamas visuomenėje ir teisėtvarkos organuose, kaip į jį žvelgia paprasti žmonės. Su pajuoka. Smurto auka pagalbos nesulaukia. Jo negina valstybė su savo įstatymais, jis nesusilaukia palaikymo iš visuomenės. Auka gauna tik pažeminimus, pjudymą ir pajuoką. Geriausiu atveju (jeigu čia tinka toks žodis) – susilauks šalto abejingumo. Pareiškimo iš nukentėjusio policija nepriims. Baudžiamosios bylos neiškels. Kiekvienas kontaktas su pareigūnais pats savaime taps dideliu pažeminimu. O aplinkui tuo pat metu siautėja minia, šventai įsitikinusi, kad moteris vyro sumušti negali, kad moteris apskritai yra angeliška būtybė, neturinti sugebėjimo nusikalsti, kad smurtą buityje gali naudoti tik vyrai.

Seksualinio smurto atveju visi tie pažeminimai, visas šis bejėgiškumas minios ir matriarchatinės valstybės atžvilgiu gali būti drąsiai padaugintas iš dešimties. Vyrai neina į policiją. Be baimės, kad jį išjuoks ir ims tyčiotis, yra dar viena priežastis. Aš negirdėjau nė vieno atvejo, kad moteris būtų nuteista už seksualinio pobūdžio prievartinius veiksmus vyro atžvilgiu. Ir auka tai puikiai supranta – nulis šansų. Bylos neiškels. Jis eina išsipasakoti draugui, žmogui iš interneto, žurnalistui. Nudelbęs iš gėdos akis ir paprašęs, kad „be kameros ir diktofono“. O paskui, nerišliai pasakoja apie savo bėdą. Ir iš naujo prašo, kad visa tai būtų ne publikai.

Ir kokia gi čia publika? Argi iš jos sulauksi kažko kito, kaip tik patyčių? Vyras – ne moteris. Apie vyrus TV kanalai nekuria laidų ir ištisų jų ciklų. Ir svarbūs, dideli žmonės neužtars, teisėsauga neatkreips dėmesio. Nebus jokių heštegų socialiniuose tinkluose #ašnebijautopasakyti. Problemos nenušvies dešimtys žiniasklaidos leidinių, užjaučiančių auką ir smerkiančių nusikaltėlę. Vyrui nepuls nemokamai į pagalbą žymiausi psichoterapeutai. Vyrams niekas nesteigia nemokamų pagalbos krizėje centrų. Bus tik pažeminimai, juokeliai, bukas, primityvus, gyvuliškas pyktis jo atžvilgiu. Kažkas pasakys, kad taip jam ir reikia. Vien dėl to, kad jis ne moteris, o vyras.

Ir kokie gi rezultatai? Ogi tokia patys, kaip ir visose kitose vyrų diskriminavimo formose. Jokie. Juk moteriškas smurtas šioje Visatoje neegzistuoja. Smurtas prieš vyrus neegzistuoja. Netgi to paties smurto aukoms. Nori įsitikinti? Parodyk šį straipsnį pažįstamiems, geriausia – moterims. Ir viską pats suprasi.

Šaltinis