Moters pašaukimas – skleisti gėrį

Kalbu apie tai tikriausiai pernelyg dažnai. Bet taip iš tiesų yra – toks mūsų moteriškas uždavinys. Kas daugiau, jei ne mes? Dievas neturi kitų rankų, išskyrus mus. O vyrams nepakanka atjautos. Dėl to visos labdaros prasideda nuo moters. Būtent moteris pajėgi įtikinti vyrą skirti pinigų sumą labdaros fondui. O gali tai padaryti pati – pririnkti gerų daiktų, kuriais šeima jau nesinaudoja, ir atiduoti tiems, kuriems reikia.

Yra keli labdaringos veiklos variantai.

Pinigai. Pats paprasčiausias būdas. Ir kai mums trūksta pinigų, galvojame, kad labdara dabar neturi rūpėti. Tai pagrindinė klaida. Labdara nebūtinai turi pasireikšti pinigais. Kartais netgi priešingai – pinigai kenkia. Ištvirkina tą, kuriam teikiame pagalbą, jam susiformuoja priklausomybė, dalindamos pinigus, leidžiame žmogui tapti neatsakingu už savo gyvenimą.

Daiktai ir maistas. Galite atiduoti nereikalingus daiktus žmonėms, kuriems jų reikia. Juk tai labai paprasta – išnešti senus drabužius į lauką – tegu kas nors pasiima. O galima išskalbti, gražiai sulankstyti ir kam nors nuvežti. Ar išsiųsti siuntiniu… Tai sudėtingiau, tačiau tame daugiau širdies.

Laikas ir dėmesys. Daug kas remia našlaičius pinigais ir daiktais. Tačiau mažai kam norisi padovanoti dalelę širdies. Nors yra ir tokių, kurios surengia mažyliams šventes, reguliariai su jais bendrauja. Būtent taip darančias moteris vaikai įsimins visam gyvenimui – kaip angelus, kurie pas juos nusileido. O yra ir tokių, kurios pasiruošusios pasiimti vaiką į namus ir padovanoti jam šeimą. Tokių vis gausėja ir tai džiugina.

Pagalba. Galima padėti vienas kitam – pervežti daiktus, padaryti remontą, pasėdėti su vaikais. Suteikti vienas kitam galimybę, apsikeisti paslaugomis. Ar tiesiog iš visos širdies padėti, kuo gali.

Žinios. Mes augame, skaitome, mokomės. Ir nesidaliname. Man ši situacija ypatingai pažįstama. Saviugda užsiėmiau prieš daugiau kaip 10 metų, o štai draugams augti tuo momentu nepadėjau. Dariausi vis geresnė ir geresnė. Ir paprasčiausiai ieškojau kitų draugų. Dabar gi stengiuosi žiniomis dalintis – kaip išeina. Rašau straipsnius, vedu treningus, bendrauju su žmonėmis. Ir kai kurie draugai auga kartu su manimi. Padėdami augti kitiems, mes augame drauge su jais.

Maži geri darbai. Kartais taip paprasta – įmesti besimėtantį tuščią butelį į šiukšlių urną. Ar padėti močiutei panešti krepšį iki namų. Ar padėti mamai nuraminti verkiantį mažylį. Tai visiškai nesudėtinga, tačiau į šiukšles mes dėmesio neatkreipiame. Apsimetame, kad nematome močiutės. Apsimetame miegantys, kad nereikėtų užleisti pagyvenusiam žmogui vietos transporte. Pykstame ant mamų dėl kaprizingų vaikų, nesuprasdami tos mamos būsenos.

Vandenyną sudaro milijardai lašelių. Tas pats su gerumu. Jį sudaro daugybė smulkių gerų darbų.

Svarbiausia dalykas labdaroje – nepersistengti. Neleisti, kad atkišus pirštą, jums nukąstų visą ranką. Surasti balansą tarp rūpinimosi savimi ir kitais. Daryti lygiai tiek, kiek šiuo metu esate pasiruošusios. Daryti, nelaukiant, kad „investicijos” atsipirks. Tiesiog daryti.

Duoti lygiai tiek, kiek šiuo metu galite. Ta forma, kuri tau šiuo momentu prieinama. O paskui pasistengti kiekvieną kartą duoti truputėlį daugiau. Ir kiekvieną kartą – šiek tiek sudėtingesne forma.

Kas gi daugiau, jei ne aš? Gerumas galiausiai sugrįžta atgal. Šitaip žmonės, aukojantys laiką ir pinigus, po kurio laiko pastebi, jog padidėjo jų pačių pajamos. Dažniausiai pagerėja ir santykiai šeimoje. Sumažėja savanaudiškumo ir egoizmo.

Juk padėdami kitiems, mes padedame patys sau – tapti geresniais, žmoniškesniais, atidesniais. Labdara moko mus mylėti nesavanaudiškai. Ir būtent todėl nereikėtų jos nuvertinti ar atidėlioti neapibrėžtai ateičiai.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *