Daugybė šiuolaikinių moterų įsitikinusios, kad nuo jų visiškai nepriklauso, koks vyras bus greta, kaip jis išreikš savo vyriškas savybes, kiek jis bus sėkmingas. Ir tai – didžiulė klaida.
Teko matyti daug nesėkmingų vyrų, kurių gyvenimas prasidėdavo rytmetiniu žadintuvo skambėjimu ir pasibaigdavo vakare po darbo. Jis grįžta namo pavargęs, pas nepatenkintą žmoną, kuri tuojau pat išverčia jam ant galvos visas per dieną susikaupusias problemas.
Praeina kažkiek laiko ir tokia pora išsiskiria. Vyras užmezga naujus santykius ir gyvenimas staiga pasikeičia. Jis meta darbą, įkuria verslą, realizuoja tokius talentus, kurių nė pats neįtarė turįs.
Jo nauja moteris turi viską. Jiedu laimingi.
Ar yra jūsų aplinkoje tokių pavyzdžių? Mano pažįstamų rate – yra, galima sakyti, aš čia aprašiau realią istoriją. Tik kaip tokią istoriją paaiškinti?
Kodėl vienas ir tas pats vyras su viena moterimi gyvena kaip mazgotė, o su kita atsiskleidžia, realizuoja iki tol snaudusį potencialą?
Atsakymas paprastas – moteriška išmintis.
Išmintinga moteris tiki gyvenimo draugu labiau, negu jis tiki pats savimi. Ji puikiai mato visus jo trūkumus, tačiau kalba tik apie privalumus. Ji suteikia jam pasirinkimo laisvę, ir tuo pat metu moka nukreipti jo mintis reikiama vaga. Svarbiausia – ji sugeba būti dėkinga.
Svarbu suprasti vieną paprastą dalyką – vyrui dažniausiai daug nereikia, jį visiškai patenkina tas gyvenimas, kurį jis gyvena.
Ir būtent moteris duoda impulsą sukrusti, pradėti keistis ir siekti aukštumų. Svarbiausia – kokia moteris gyvena su tuo vyru.
Įklampinkite vyriškį į buitinių problemų rutinos liūną, nesibaigiančius kivirčus, nuo ryto iki vakaro bambėkite, demonstruokite nepasitenkinimą, jog jis nieko nesugeba – ir jums niekada nepavyks jo išjudinti.
Lyčių santykiuose, kaip ir visose kitose sferose, veikia priežasties ir pasekmės dėsnis.
Apsispręskite, kokio gyvenimo jums norisi, kokį norite matyti savo vyrą (pasekmė) ir tapkite priežastimi. Sugebėjimas įžvelgti kasdienybės pilkumoje stebuklą – vienas svarbiausių tikrosios išminties požymių.
