Moterų su iškreiptomis vertybėmis karta

Jūs niekad nesusimąstėte, kodėl praktiškai kiekvienai iš mūsų taip sunku išbūti ilgą laiką su vaikais?

✦ Kodėl mus nuolat traukia iš namų?

✦ Kodėl dėl visuomeninės padėties mes pasirengusios atiduoti savo vaikus kitiems žmonėms, kurių mes netgi nepažįstame?

✦ Kodėl mus labiau jaudina mada ir paskalos, nei pedagogika ir sveikas maitinimasis?

✦ Kodėl šeima neužima svarbiausios vietos mūsų gyvenime?

✦ Kodėl mūsų su jumis ateitis ir savirealizacija, mūsų norai yra svarbesni už mūsų vaikų ateitį?

Dabar visi šie klausimai tapo grynai retoriškais.

Mes nemokame būti laimingomis motinomis, šeimininkėmis, moterimis… Mes nematome prasmės tame, kad pašvęstume kiek galima daugiau laiko vaikams, kad keptume pyragus kiekvieną dieną, kad nešiotume sijonus ir sukneles, kad lygintume vyrui marškinius, galvodamos apie jo gyvenimo tikslą…

Mes neįžvelgiame tame vertybės, svarbumo. Šeima, motinystė, ištikimybė, pasiaukojimas, moteriškumas… Viskas neteko vertės. Viskas prarado prasmę.

Kodėl gi taip nutiko?

Kodėl mes veržiamės į darbą, numesdamos vaiką pusantriems-dviems metams kažkokioms keistoms boboms vaikų darželyje? Juk jos jūsų vaiko nemylės. Jai tai viso labo konvejeris. Ji netgi nemėgins įžvelgti asmenybės jūsų vaike. Ji darys jam spaudimą, reikalaudama būti tokiu kaip visi, nes ji tokių turi 25 vienetus ir kitaip su jais neįmanoma.

Kažkada, prieš kokių 30 metų mūsų mama ir mus atidavė į darželį. Tokiai pačiai bobai. Truputį keistai. Tačiau nieko nepadarysi. Reikia eiti į darbą. Praktiškai kiekvienai iš mūsų tada buvo maždaug metai laiko, mes augome ir vystėmės ne namuose beveik visą tą laiką. O jeigu tiksliau, tai iš 21 metų – 4 tenka vaikų darželiui, 12 – mokyklai, o likusieji – universitetui. Visą tą laiką namuose mes buvome tiktai vakarais ir kartais per išeigines. Mes pastoviai kažkur skubėjome. Turėjome begalę reikalų – užsiėmimai, pamokos, kontroliniai, repetitoriai, egzaminai, paskaitos, kursiniai, diplomas, darbas, kursai…

Mums kalė į galvas – mokykis, nes kitaip tapsi namų šeimininke!

Ir tai skambėjo taip grėsmingai, kad išties kildavo noras graužti dantimis mokslo granitą. Juk svarbiausia – diplomas, geras darbas ir svaiginanti karjera. Ar bent jau įsitaisyti kur nors į darbą, juk reikia pačiai save apsirūpinti.

Kaip dažnai mes susirinkdavome su visa šeima prie pietų stalo? Tiktai per šventes.

Kaip dažnai mama pasitikdavo mus iš mokyklos? Paprastai mes pačios sugrįždavome namo ir pasišildydavome pietus. O vakarais pavargusi ir nesibaigiančių nemalonumų darbe suerzinta mama grįžta namo. Jai nebesinorėjo nei kalbėtis, nei valgyti. Ji paklausdavo apie pažymius, jei nepamiršdavo, patikrindavo padarytas pamokas ir siųsdavo visus į lovas.

Mūsų tėvai mūsų nepažinojo…

Jie nieko nežinojo apie mūsų vidinį pasaulį, apie mūsų svajones ir siekius. Jie reaguodavo tiktai į blogus dalykus, kadangi reaguoti į gerus nebeturėjo laiko.

Mes irgi jų nepažinojome. Mes ir negalėjome jų pažinoti, nes mes neturėjome laiko ilgiems nuoširdiems pokalbiams, poilsiui su palapinėmis prie upės, bendriems žaidimams ar skaitymui, šeimos žygiui į teatrą ar parką per išeigines.

Štai šitaip mes ir augome. Šitaip puoselėjome savyje kažkokias idėjas ir svajones apie ateitį, apie gyvenimą, apie gyvenimo tikslus.

Ir mūsų protuose šeimai liko labai mažai vietos. Kaip tik tiek, kiek jos buvo mūsų šeimose.

Juk tam, kad ilgai išbūtum su vaiku, žaistum su juo, reikia mėgti tai daryti. Kad kasdien keptum sausainius ir gamintum daug įvairaus kaisto, reikia mėgti šį užsiėmimą. Kad skirtum laiko namams – puoštum juos, tvarkytum, kurtum jaukią atmosferą, reikia mėgti tai daryti. Kad norėtum gyventi vyro tikslais ir idėjomis, pergyventum dėl jo ir jo ateities reikia mylėti vyrą, o ne tik pačią save šalia jo.

Visa tai dukrai įskiepija mama. Ji yra pati pirma ir pati svarbiausia mokytoja. Ji nurodo gyvenimiškus orientyrus. Ji moko mylėti. Tame tarpe ir savo moterišką misiją. Ji paaiškina kaip svarbu būti žmona ir motina. Ji išmoko mylėti.

Ir jeigu dukra praktiškai nematė savo mamos, o jeigu ir matė, tai visiškai neįkvepiančią šeimyninei laimei, tai kaip jai pačiai viso to išmokti?

Mes pasmerktos greitai iššvaistyti savo meilę, kadangi mus mokė tiktai to, kaip reikia daryti karjerą. Mus mokė, kad žodis „pasisekimas“ turi reikšmę tik už namų ribų.

O paskui tyliai verkiame dėl suirusių santuokų (kurias jau ir suskaičiuoti sunkoka), dėl susvetimėjusių vaikų ir kažkokio keisto pojūčio, kad kažkas kažkada mus apgavo.

Išeitis, žinoma, yra.

Išeitis – reikia mokytis. Mokytis būti motina, žmona, šeimininke, moterimi. Pamažu, po truputėlį… Mokytis į viską žvelgti kitomis akimis. Moteriškomis, geromis, mylinčiomis.

Mokytis mylėti. Mokytis galvoti ne apie darbą didesnę laiko dalį, o apie savo šeimą. Mokytis vertinti šeimą, vyrą, vaikus. Padėti jiems tapti geresniais, išsiskleisti kaip gėlių žiedlapiams, sušildytiems mūsų meilės.

Mums reikia išmokti šypsotis vaikams ir vyrui, dažniau juos apkabinti. Mums reikia žiūrėti giliau ir suprasti, kad mes ne šiaip auginame žmogų – mes formuojame jo vidinį pasaulį, pasaulėžiūrą, gyvenimo nuostatas. Daug kas iš to, ką jis gaus vaikystėje, išliks pas jį visą likusį gyvenimą.

Ir mums reikia padaryti puikią motinos ir žmonos karjerą. Ir jeigu mes net nemėginsime kilti šios karjeros laiptais, tai nusivylimas taps neatskiriama mūsų senatvės dalimi. Nes praleistos galimybės ir atstumta atsakomybė išaugina labai karčius vaisius ateityje.

Svarbiausia turėti galvoje, kad viskas duos savo vaisius savo laiku. Kokie jie bus? Daug kas priklauso nuo jūsų. Nuo jūsų gyvenimiško vektoriaus, vertybių, kurias skleidžiame šiame pasaulyje. Savo šeimos pasaulyje.

www