Moterų su iškreiptomis vertybėmis karta

Jūs niekad nesusimąstėte, kodėl praktiškai kiekvienai iš mūsų taip sunku išbūti ilgą laiką su vaikais?

✦ Kodėl mus nuolat traukia iš namų?

✦ Kodėl dėl visuomeninės padėties mes pasirengusios atiduoti savo vaikus kitiems žmonėms, kurių mes netgi nepažįstame?

✦ Kodėl mus labiau jaudina mada ir paskalos, nei pedagogika ir sveikas maitinimasis?

✦ Kodėl šeima neužima svarbiausios vietos mūsų gyvenime?

✦ Kodėl mūsų su jumis ateitis ir savirealizacija, mūsų norai yra svarbesni už mūsų vaikų ateitį?

Dabar visi šie klausimai tapo grynai retoriškais.

Mes nemokame būti laimingomis motinomis, šeimininkėmis, moterimis… Mes nematome prasmės tame, kad pašvęstume kiek galima daugiau laiko vaikams, kad keptume pyragus kiekvieną dieną, kad nešiotume sijonus ir sukneles, kad lygintume vyrui marškinius, galvodamos apie jo gyvenimo tikslą…

Mes neįžvelgiame tame vertybės, svarbumo. Šeima, motinystė, ištikimybė, pasiaukojimas, moteriškumas… Viskas neteko vertės. Viskas prarado prasmę.

Kodėl gi taip nutiko?

Kodėl mes veržiamės į darbą, numesdamos vaiką pusantriems-dviems metams kažkokioms keistoms boboms vaikų darželyje? Juk jos jūsų vaiko nemylės. Jai tai viso labo konvejeris. Ji netgi nemėgins įžvelgti asmenybės jūsų vaike. Ji darys jam spaudimą, reikalaudama būti tokiu kaip visi, nes ji tokių turi 25 vienetus ir kitaip su jais neįmanoma.

Kažkada, prieš kokių 30 metų mūsų mama ir mus atidavė į darželį. Tokiai pačiai bobai. Truputį keistai. Tačiau nieko nepadarysi. Reikia eiti į darbą. Praktiškai kiekvienai iš mūsų tada buvo maždaug metai laiko, mes augome ir vystėmės ne namuose beveik visą tą laiką. O jeigu tiksliau, tai iš 21 metų – 4 tenka vaikų darželiui, 12 – mokyklai, o likusieji – universitetui. Visą tą laiką namuose mes buvome tiktai vakarais ir kartais per išeigines. Mes pastoviai kažkur skubėjome. Turėjome begalę reikalų – užsiėmimai, pamokos, kontroliniai, repetitoriai, egzaminai, paskaitos, kursiniai, diplomas, darbas, kursai…

Mums kalė į galvas – mokykis, nes kitaip tapsi namų šeimininke!

Ir tai skambėjo taip grėsmingai, kad išties kildavo noras graužti dantimis mokslo granitą. Juk svarbiausia – diplomas, geras darbas ir svaiginanti karjera. Ar bent jau įsitaisyti kur nors į darbą, juk reikia pačiai save apsirūpinti.

Kaip dažnai mes susirinkdavome su visa šeima prie pietų stalo? Tiktai per šventes.

Kaip dažnai mama pasitikdavo mus iš mokyklos? Paprastai mes pačios sugrįždavome namo ir pasišildydavome pietus. O vakarais pavargusi ir nesibaigiančių nemalonumų darbe suerzinta mama grįžta namo. Jai nebesinorėjo nei kalbėtis, nei valgyti. Ji paklausdavo apie pažymius, jei nepamiršdavo, patikrindavo padarytas pamokas ir siųsdavo visus į lovas.

Mūsų tėvai mūsų nepažinojo…

Jie nieko nežinojo apie mūsų vidinį pasaulį, apie mūsų svajones ir siekius. Jie reaguodavo tiktai į blogus dalykus, kadangi reaguoti į gerus nebeturėjo laiko.

Mes irgi jų nepažinojome. Mes ir negalėjome jų pažinoti, nes mes neturėjome laiko ilgiems nuoširdiems pokalbiams, poilsiui su palapinėmis prie upės, bendriems žaidimams ar skaitymui, šeimos žygiui į teatrą ar parką per išeigines.

Štai šitaip mes ir augome. Šitaip puoselėjome savyje kažkokias idėjas ir svajones apie ateitį, apie gyvenimą, apie gyvenimo tikslus.

Ir mūsų protuose šeimai liko labai mažai vietos. Kaip tik tiek, kiek jos buvo mūsų šeimose.

Juk tam, kad ilgai išbūtum su vaiku, žaistum su juo, reikia mėgti tai daryti. Kad kasdien keptum sausainius ir gamintum daug įvairaus kaisto, reikia mėgti šį užsiėmimą. Kad skirtum laiko namams – puoštum juos, tvarkytum, kurtum jaukią atmosferą, reikia mėgti tai daryti. Kad norėtum gyventi vyro tikslais ir idėjomis, pergyventum dėl jo ir jo ateities reikia mylėti vyrą, o ne tik pačią save šalia jo.

Visa tai dukrai įskiepija mama. Ji yra pati pirma ir pati svarbiausia mokytoja. Ji nurodo gyvenimiškus orientyrus. Ji moko mylėti. Tame tarpe ir savo moterišką misiją. Ji paaiškina kaip svarbu būti žmona ir motina. Ji išmoko mylėti.

Ir jeigu dukra praktiškai nematė savo mamos, o jeigu ir matė, tai visiškai neįkvepiančią šeimyninei laimei, tai kaip jai pačiai viso to išmokti?

Mes pasmerktos greitai iššvaistyti savo meilę, kadangi mus mokė tiktai to, kaip reikia daryti karjerą. Mus mokė, kad žodis „pasisekimas“ turi reikšmę tik už namų ribų.

O paskui tyliai verkiame dėl suirusių santuokų (kurias jau ir suskaičiuoti sunkoka), dėl susvetimėjusių vaikų ir kažkokio keisto pojūčio, kad kažkas kažkada mus apgavo.

Išeitis, žinoma, yra.

Išeitis – reikia mokytis. Mokytis būti motina, žmona, šeimininke, moterimi. Pamažu, po truputėlį… Mokytis į viską žvelgti kitomis akimis. Moteriškomis, geromis, mylinčiomis.

Mokytis mylėti. Mokytis galvoti ne apie darbą didesnę laiko dalį, o apie savo šeimą. Mokytis vertinti šeimą, vyrą, vaikus. Padėti jiems tapti geresniais, išsiskleisti kaip gėlių žiedlapiams, sušildytiems mūsų meilės.

Mums reikia išmokti šypsotis vaikams ir vyrui, dažniau juos apkabinti. Mums reikia žiūrėti giliau ir suprasti, kad mes ne šiaip auginame žmogų – mes formuojame jo vidinį pasaulį, pasaulėžiūrą, gyvenimo nuostatas. Daug kas iš to, ką jis gaus vaikystėje, išliks pas jį visą likusį gyvenimą.

Ir mums reikia padaryti puikią motinos ir žmonos karjerą. Ir jeigu mes net nemėginsime kilti šios karjeros laiptais, tai nusivylimas taps neatskiriama mūsų senatvės dalimi. Nes praleistos galimybės ir atstumta atsakomybė išaugina labai karčius vaisius ateityje.

Svarbiausia turėti galvoje, kad viskas duos savo vaisius savo laiku. Kokie jie bus? Daug kas priklauso nuo jūsų. Nuo jūsų gyvenimiško vektoriaus, vertybių, kurias skleidžiame šiame pasaulyje. Savo šeimos pasaulyje.

www

7 thoughts on “Moterų su iškreiptomis vertybėmis karta

  • 2015/08/25 at 14:45
    Permalink

    kalbant apie vyrus: kokius juos nuo vaikystės mamos ir tėčiai išauklėjo, tokius moterys juos vėliau ir gauna, ir pakeisti ką nors beprasmiška. Vėlgi peršasi mintis,kad nuo moters/žmonos/motinos oi kiek daug gyvenime priklauso 🙂

  • 2015/08/24 at 14:46
    Permalink

    Aš užaugau su vieniša motina ir šiuo metu esu 23 metų mergina.
    Mano mama niekada nemėgo namų ruošos, ardėsi per du darbus vien tam, kad galėtų namus išlaikyti ir maistą ant stalo padėti. Dabar mes nesame ta šeima, kuri kepa sausainius kartu ir kalbasi labai atvirai. Tačiau aš ir mano mama esam abi išsilavinusios ir savarankiškos moterys, mes prie vyno taurės ar šašlykų diskutuojam pasaulio religijas, politiką ir įvairias įdomybes. Gal man ir šiek tiek nejauku kai ji nori apsikabinti, bet aš niekada negerbčiau jos kaip žmogaus ir asmenybės, jei ji man tik sausainių iškepti sugebėtų ir man asmeniškai tai yra didesnė vertybė. Moteris, kuri yra namų šeimininkė nepažįsta pasaulio, o jis nuostabus.

    Aš dabar daug keliauju, turiu nuostabų draugą iš kitos pasaulio pusės ir esu savarankiška, sugebu ‘atlaikyti’ intelektualius pokalbius ir niekada nenorėčiau būti protingo vyro aksesuaras. Nežinau kaip bus kai/jei vaikai taps daugiau nei ‘gal kažkada’, bet iki tol aš savim labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad neturėjau mamos namų šeimininkės, bet mamą stiprią moterį.

  • 2015/08/23 at 22:03
    Permalink

    Problema – ne tik moterys. „Mergina“ labai teisingai surašė papildomus argumentus. Tačiau problema ir gal net didesnė, kad nemaža dalis vyrų (o gal ir didesnė) nebemoka būti vyrais, nebemoka rūpintis savo moterimis, savo šeimomis. Tad čia problemos abipusės. Esmė – doros, moralės ir tikėjimo sugriuvimas ir sugriovimas. Tai reikia atstatyti, ugdant ir ugdantis dorybes ir išliekant bei augant dorybėse. Tai galioja tiek moterims, tiek vyrams.

  • 2015/08/23 at 18:05
    Permalink

    Manau ne visada trūksta noro būti su savo vaikais. Dažnai tai būna dėl finansinių problemų. Jei vyras gerai uždirba, išlaiko šeimą, tai moteris turi galimybę savo laiką skirti vaikų auklėjimui. Kai mažiesiems (dvyniams ) suėjo 10 metų, pradėjau dirbti. Dėl laiko, skirto vaikas, tikrai nesigailiu. Kiek sugebėjau, tiek daviau. Bet visa tai tik vyro dėka, nes jis išlaikė visą šeimą. Močiučių nėra šalia, darželius vaikai lankė.

  • 2015/08/23 at 17:38
    Permalink

    Man šeima yra svarbiausia vertybė. Periodiškai tenka keletą metų būti su vaikias 24 val. per parą kasdien. Vyras tuo tarpu užsiima savo karjera, draugais, keliauja. Tik mano vyro vertybių sąraše nėra marškinių lyginimo. Ir namų moters šeimininkės vaidmuo jo nežavi. Prieš rašant anachronizmus, pagalvokime, kokie yra šiuolaikiniai žmonės. Tiek vyrai, tiek moterys siekia išsilavinimo, lavina savo protus, dirba ir uždirba pinigus. Ir tie, ir tie keliauja ir semiasi įspūdžių. Tėvas ir motina domis vaikų auklėjimu, išsilavinimu. Kartu su vaikais aktyviai leidžia laisvalaikį. Kelintoj vertybių skalės vietoje turi būti TARNAITĖS DARBAI šioje demokratinėje ir liberalioje visuomenėje? ką turėtų reikšti moters nukišimas į kampą prie plytos su lygintuvu ir šluota, jei ji savo vyro mylima? Ar tokia mylima? Nesuprantu, ką norėjo pasakyti šio rašinio autorė. Mano akimis žiūrint, šiuolaikiniai tėvai yra puikūs. Juk atžalų auklėjimas šeimoje yra komandinis darbas. Tai ne tik mamos pareiga.

  • 2015/08/23 at 17:01
    Permalink

    Be gero vyro nei viena moteris negalės atsiskleisti. Visų pirma turi būti keliami aukšti tikslai vyrams. Nes tik nuo jo priklauso moters sėkmė. Viena pusė negali būti laiminga. Turi būti abipusis supratimas, harmonija. Paliktos neatsakingų vyrų moterys su vaikais priverstos eiti į darbą, kad išgyventų. Tokia dabartinė Lietuvos visuomenė.

  • 2015/08/22 at 19:30
    Permalink

    Graziai parasyta, graziai priminta apie svarbiausia vertybe – seima. Taciau tradicinis moters ir mamos vaidmuo neturetu apsiriboti tik sausainiu kepimu, namu tvarkymu ir zaidimu su vaikais, moteris turi ne tik emociskai stipri buti, bet taip pat ir intelektualiai, juk jei ji yra zmona vyro, kuris turi rimtus tikslus ir siekius ji turi gebeti buti ne tik papuosalu, bet ir partnere, kuri tures tvirtybes palaikyti, kada vyrui sunku, su kuria galima padiskutuoti daugiau nei tik namu ukio ar pramogu klausimais. O be to ir vaikams augant ismintis reikalinga, kai ateina paauglystes metai vaikam nebeuztenka tik zaidimu ir pyragu, jiems reikia tikru lyderiu pries akis, kurie sugebes patarti, palaikyti, kai vaikai turi priimti gyvenime reiksmingus sprendimus.

Parašykite komentarą

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti