Motiniško pavadėlio ilgis

Visi mes suprantame, kad nukirpta bambagyslė – tai tik paprastas faktas, ryšys su vaiku iš tikrųjų nedingsta. Kol vaikas mažas, nešioji jį ant rankų. Kai paauga, paleidi tolėliau, tačiau viską aplinkui stebi. Mes guldome vaikus šalia savęs ir prisivyniojame juos prie savęs nešioklėmis, slingais. Mes visur kartu važinėjame, mums sugalvoti patys lengviausi ir mažiausi sudedami vežimėliai. Ir čia nėra dėl ko priekaištauti – mes stengiamės užtikrinti mažam vaikui maksimalų komfortą ir saugumą.

Pagrindinis klausimas čia tas, kada ateina laikas sumažinti aplinkos kontrolės intensyvumą. Kada toji bambagyslė, tūnanti tavo galvoje, turėtų susilpnėti. Pagavau save neseniai apie tai mąstant prie kopėtėlių. Vaikas lipa į viršų. Veidas ryžtingas kaip alpinisto, kopiančio į Everestą. Man pasirodė, kad jis lipa pernelyg aukštai (juolab, kad tos kopėtėlės buvo skirtos gerokai vyresniems vaikams). Pradėjau aiškinti kažką apie atsargumą. Vaikas sustenėjo man nuo eilinio laiptelio: „Na, ko tu, mama, atbėgai. Negi nematai, kad stipriai laikausi ir puikiausiai susidoroju?” Žengiau kelis žingsnius atgal ir apsimečiau, kad apžiūrinėju palmę, tačiau savo pavadėlį laikiau rankoje tvirtai.

Žinau didžiausią savo problemą. Aš siaubingai nerimauju. Aš reguliariai pasakoju per lekcijas apie tai, kaip Donaldas Vinikotas padėjo visoms šiuolaikinėms mamoms, suformulavęs terminą „pakankamai gera mama”. Ir tuo pat metu pati dažnai tampu įkaite minčių apie tai, kad pakankamai gera – tai pernelyg mažai. Ir pavirstu kudakuojančia višta, kuri blaškosi iškėtusi sparnus ir lenda ten, kur lįsti nereikia. Ten, kur jau reikia paleisti pavadėlį.

Man atrodo, kad jeigu aš viena išvažiuosiu atostogauti, palikusi vaiką su močiute – tai bus neatitaisoma žala mūsų santykiams ir jam asmeniškai. Juk mes ir taip nedaug laiko praleidžiame kartu, jis lanko darželį, aš dirbu, ar nenukentės dėl to mūsų „santykių efektyvumas”? Juo labiau, kad pusė vaikų aplinkui nelanko darželio, kadangi darželis yra trauma (juk niekas negali rūpintis tavo vaiku geriau už tave!)

Aš žinau, kad taip nėra (turiu galvoje darželį), o dar mano protas tiksliai žino, kad vaikas nenukentės, kai kaime jis įsijautęs kasinės sliekus ir apskritai puikiausiai jausis. Mano neramus protas visada sužvejoja iš atminties užkaborių tekstą, kurį laikau kenksmingu visoms mamoms – jame kalbama, kad jeigu ieškote laiko šeimyniniame gyvenime sau, reiškia, turite problemų. Mano normalusis protas šitą tekstą žino, o neramusis – labai trokšta nerimauti.

Labai dažnai atrodo, kad niekas geriau nesusitvarkys su vaiku geriau už mane. Ne, aš tiksliai žinau, kad nesusitvarkys. Todėl, kad pažįstu tą personažą kaip nuluptą. Aš žinau, kaip įveikti isteriją (nors ne visada gaunasi). Aš jaučiu, kada jis pradeda sirgti. Aš žinau, kad jam svarbu, jog lėkštėje „viskas būtų atskirai”. Ir dar žinau, kad jeigu lėkštėje viskas nebus atskirai – nieko baisaus neatsitiks. Tačiau aš iškeliu savo vėliavą aukščiau už kitas.

Ir vietoje to, kad praleisčiau atliekamą valandą su draugais, kol sūnus smaginasi su senele, aš kaip sena bambeklė skubu namo.

O dar aš stengiuosi viską kontroliuoti. Kas jo draugai, apie ką kalbasi, kodėl užpyko, kodėl įžeidė, aš apskritai kontroliavimo specialistė – tas pats nerimas verčia blaškytis, kai tik kažko nebegaliu kontroliuoti.

Visa laimė, aš jau suprantu, kad ne visas situacijas reikia totaliai kontroliuoti. Prisiminiau juokingą epizodą iš Kristinos Nestlinger knygos „Vienos šeimynėlės istorija”. Knyga skirta vaikams, tačiau labai rekomenduoju ir tėvams. Berniukui Olfiui keturiolika ir jis gyvena šeimoje, kurią sudaro vien moterys. Jis nueina į vakarėlį, kuris baigiasi tikru pogromu, pagrindinis herojus nepadaro nieko neleistino, tačiau šeima tučtuojau puola veikti: „Žmogui, kuris per gydytojo klaidą pateko į beprotnamį, tikriausiai nebūtų taip blogai, kaip man tada buvo. Keturios įsiaudrinusios bobos netgi nepasidrovėjo padaryti mano kambaryje kratos, tarsi patyrusios policininkės. Ir vis kartodamos: „Tai tavo paties labui!”

Nežinau, kokiame amžiuje ir kokiu ilgiu reikia išvynioti tą nelemtą pavadėlį, kuriame įpinta ir meilės gijų, ir rūpinimosi, ir nerimo, ir svajonių apie šviesią ateitį. Tačiau tiksliai žinau, kad reikia jį paleisti. Ir daryti tai ne vien dėl vaiko, ne vien dėl to, kad perskaitėme milijoną knygų apie hiperglobos sukeltas traumas, bet ir dėl savęs pačių, kad nepaverstume mus supančio pasaulio beprotnamiu.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *