Motinos įtaka santykiams su vyrais

Iš pradžių 9 mėnesius mes girdime jos širdį, jaučiame tą patį, ką jaučia ji. Paskui gimstame ir būtent mama parodo pasaulį, į kurį atėjome. Ji pasakoja apie drugelius, komentuoja kiekvieną mūsų veiksmą, sako ne „aš“, o „mes“ ir pasakoja, kas su mumis vyksta ir kaip „reikia“. Ji gali papasakoti apie savo požiūrį į pasaulį, žmones, gyvenimą. Štai taip ir užaugame, žvelgdami į pasaulį mamos akimis.

Jeigu vaikystėje mama šilta, mylinti, daug bendrauja, moka pajausti ir paaiškinti, kas dabar vyksta, ar kas vyko, pavyzdžiui „Tu pyksti dėl to, kad aš neduodu šito žaisliuko“ arba „Tu verki dėl to, kad pavargai ir nori miegoti“, vaikas mokosi suvokti save, girdėti save, jausti save. Aplinkinis pasaulis jam atrodys saugus.

Kai vaikas mažas, kontaktas su mama leidžia suprasti ir pajausti, kas yra artumas. Ir jeigu santykiai kokybiški, pilni meilės ir dėmesio, susiformuoja pojūtis, kad artumas – tai džiaugsmas, laimė ir meilė. Artumas – tai tarpusavio supratimas ir atvirumas. Ir toks supratimas bei pojūtis susiformuos visam gyvenimui. Tada suaugusiai moteriai santykiai su vyrais bus suvokiami lygiai taip pat – kaip džiaugsmas ir laimė. Moteris nesiblaškys, ieškodama šių jausmų ir nejaus baimės, gog gali jų nerasti.

Tačiau mamos neretai siunčia visiškai kitus signalus. Mamai sunku susikoncentruoti ties vaiko poreikiais, jai kelia nerimą gyvenimas ar išgyvenimas. Ypač, jei negali pasikliauti vyru, arba jo išvis nėra. Tada ir vaiko priežiūroje nebelieka emocinio artumo. Mama gali nerimauti dėl rytojaus dienos, gali jausti nuoskaudą ar pyktį vyro atžvilgiu. O vaikas įsitikina, kad pasaulis – tai pavojai, nerimas, netikrumas. Gyvenimas kupinas baimės. Ir jau šiame etape mergaitė nesąmoningai įsisąmonina mamos transliuojamus signalus apie tai, kad pasauliu ir vyrais pasitikėti negalima. Pasikliauti galima tik savimi.

Mamos požiūris į meilę bei santykius su vyrais, dukteriai, neretai nesąmoningai, taps gyvenimo instrukcija. Ir dažniausiai mes veikiame pagal du scenarijus: kaip mama, arba bet kaip, kad tik nesielgtume, kaip elgėsi mama. Ir netgi kai sąmoningai nenorime gyventi kaip mama ir darome viską atvirkščiai, neretai paaiškėja, kad sulaukusios 30-35 metų tampame tokia pat mama, nors ir nesuprantame, kaip tai gavosi.

Liūdna. Panašu į nepermaldaujamą likimą. Ar galima kažką pakeisti?

Mano manymu, galima. Nors tai pareikalaus daug darbo, noro tobulėti, keisti gyvenimą ir požiūrį į save.

Manau, jau supratote, kaip formuojasi mūsų požiūris į artumą apskritai. Per mamą. Ir tai lems atvirumo, pasitikėjimo bei savitarpio supratimo su vyrais laipsnį. Juk būtent santykiuose su priešinga lytimi susiformuoja artumas.

Tai kaipgi mama gali paveikti mūsų požiūrį į vyrišką pasaulį?

Pirma. Ji perduos savo požiūrį į vyrus lygiai taip pat, kaip žinias apie gėles ir kitus moteriškus dalykus. Ji lyg netyčia, nesąmoningai svaido kokias nors frazes apie tėvą, senelį, ir tas frazes mergaitė supranta kaip nenuginčijamą tiesą. Ir vaiko galvoje ims ryškėti vyriško pasaulio paveikslas, jis bus būtent toks, kokį jį mato mama. Pavyzdžiui, tyli panieka vyrui, jo žeminimas kitų akyse gali sukelti mergaitei gėdą dėl tėvo ir mamos, o suaugusi ji gėdinsis vyro ir jį niekins.

Antra. Santykiai su tėvu taps tiesioginiais signalais, kaip elgtis su vyru. Jeigu mama laiko save protingesne ir nuo ryto iki vakaro komanduoja vyrui, dukra dažniausiai transliuos tas pačias intonacijas tėvui, bendraamžiams berniukams. Galima nesunkiai įsivaizduoti, kokie bus jos santykiai su vyru ateityje.

Mergaitės mėgdžioja mamą ir perima viską, ką mama daro, kalba, suvokia. Ir jei mama neperdavė signalo, kad vyru galima pasikliauti, kad į vyrą reikia žvelgti su pagarba, kad santykiai grindžiami pasitikėjimu ir atvirumu, meile ir tarpusavio supratimu, tai šis pasaulio vaizdas mergaitei nesusiformuos. Ir tai sukels bėdų ateityje.

Yra dar vienas svarbus aspektas, už kurį atsakinga mama ir kurį perduoda mums, savo dukroms. Tai požiūris į kūną, seksualumą, seksą.

Visai neseniai seksas buvo uždrausta, gėdinga tema. Moterys neigė savo kūnišką grožį, būti seksualia buvo tabu. Ir jeigu savo kūno mama nepriima, jeigu jai gėda, jeigu ji šalta ir uždara, tai mergaitė lygiai taip pat žvelgs į savo kūną – kaip į kažką atskiro nuo savęs, nemalonaus, keliančio vien gėdą ir pasmerkimą. Ir seksualinių santykių gilumą pažinti jai bus labai sudėtinga. Nebus ryšio su kūnu, bus tabu jausmams, saviraiškai, kontaktui su savimi. O juk seksualumas – tai gyvybės, gyvenimo energija. O seksas – svarbi santykių dalis.

Štai ir gaunasi, kad ir šioje sferoje negautas leidimas gyventi pilnavertišką moterišką gyvenimą, mėgautis, jausti, kurti santykius, mylėti ir būti laiminga.

Darosi aišku, kad mama lemia mūsų požiūrį į priešingą lytį ir įtakoja pačius svarbiausius santykių aspektus. Ką gi daryti? Jeigu įtaka tokia galinga ir neretai slypi giliai pasąmonėje, kaipgi visa tai pakeisti?

Mes gauname galimybę paveikti savo būseną tada, kai emociškai atsiskiriame nuo mamos. Tačiau kadangi šiuolaikiniame pasaulyje pakankamai sunkiai bręstama, tampama suaugusiu ir atsiskiriama nuo tėvų pasaulio, visų pirma nuo mamos, tai ir skleidžiame iš mamos gautis signalus metų metus, nelabai suprasdamos, iš kur visa tai atklydo į mūsų gyvenimą.

Pažvelgus į mus ir mūsų mamas, neretai gali atrodyti, kad esame visiškai kitokios, o laimės asmeniniame gyvenime nėra ir dažnai nutinka, kad nežiūrint į visas mamos blogybes ji su savo vyru, jūsų tėvu, visgi dar turi šiokius tokius santykius, o jūs apskritai viena.

Taigi – kur išeitis?

Algoritmas būtų toks.

Augdamos, kiekviename savo vystymosi etape, mes kažko negauname iš mamos – dėmesio, rūpinimosi, meilės, džiaugsmo, jautrumo. Ir palaipsniui tai pradeda formuoti deficitus, kurie paskui daro labai didelę įtaką mūsų požiūriui į save ir vyro pasirinkimą. Tada vidinė savijauta dažniausiai kupina nepasitikėjimo, abejonėmis savo grožiu ir protu, kitomis savybėmis, o vyrus rinksimės be blaivaus jo galimybių vertinimo. Mes pasirengusios pradėti santykius vos ne su kiekvienu, kuris atkreipė į mus dėmesį ir viską kentėti, kad tik neliktume vienos. O neretai, prisikentėjusios, paskui apskritai į vyrų pusę pažvelgti nebegalime, nors ir norisi.

Dėl to iš pradžių svarbu sutvarkyti giluminius deficitus santykiuose su mama, padirbėjus su pasąmone. Sąmonės lygmenyje pokyčiai vyksta arba labai lėtai, arba išvis nevyksta. Po to, kai su deficitais susidorota, viduje atsiranda daug laisvės ir jėgų, dabar jau galima psichologiškai atsidalinti nuo mamos. Šis etapas suteikia galimybę išsilaisvinti nuo jos įtakos ir pradėti gyventi savo gyvenimą.

Po atsidalinimo atsiranda galimybė pažvelgti į vyrų pasaulį, būti pačiai matoma tame pasaulyje, priimti sąmoningus sprendimus. Kai suprantate, kam jums reikia būtent šio vyriškio, ko jūs norite, ką duos santykiai, ir jeigu jau pasirinksite, tai visam gyvenimui.

Moteris, kuri panaikino visus deficitus ir atsidalino nuo mamos, pradeda jausti savo vertę ir turi jėgų nešvaistyti savęs pašaliniams dalykams. Tai labai svarbu. Tai lemia santykių, kuriuos kursite, kokybę.

Linkiu jums asmeninės laimės ir kokybiškų santykių gyvenime.

Šaltinis