Labai dažnai susiduriu su moterimis, kurios ne šiaip visą save atiduoda vaikams – jos uždaro sau visas likusias gyvenimo sritis, visiškai sąmoningai. Arba ne visai sąmoningai, užtat labai ryžtingai, skatinamos senų giminės scenarijų ir programų. Atseit, po vaikų gimimo aš jau nebeturiu teisės savo asmeniniam hobiui ar kūrybai. Dabar turiu galvoti pirmiausiai apie vaikus ir paskutinius marškinius atiduoti turiu būtent jiems. Ir vyras iš esmės reikalingas tik tam, kad vaiką padarytų (neretai po to jis ir išmetamas lauk iš šeimos, kaip nebereikalingas daiktas).
Daug kas galvoja, kad būtent taip elgtis skatinu moteris – gimdyti vaikus ir atsisakyti savęs. Visiems laikams.
Kai vaikai visai maži, toks požiūris gali būti pateisinamas. Žindomam kūdikiui mama reikalinga ištisą parą, ir išties kažką tenka atidėti ateičiai. Laikinai. Kitaip sakant – nedeginti tiltų, o atidėti į šalį, laukiant, kada atsiras patogus momentas, kai galima bus sugrįžti.
Sudėtinga turėti galvoje, kad tu ne šiaip mama ir ne vien mama. Tu dar ir žmona, pavyzdžiui. Arba, kas dar mažiau tokiais momentais suprantama – moteris!
Vienai draugei kartą pasakiau, kad ji, apskritai paėmus, yra dar ir moteris. Ji pažvelgė į mane kaip į nenormalią.
-Pasižiūrėk į mane. Kokia aš moteris? Plaukai suimti į uodegą, kad galima būtų rečiau plauti ir šukuoti, aš visiškai nesiorientuoju madoje ir kosmetikoje. Nešioju sportinius marškinėlius, kad galima būtų greičiau pasiekti krūtį, be to, jų negaila išmesti. Vyras gėles paskutinį kartą dovanojo, kai laukiausi vyresniojo, mes neturime apie ką pasikalbėti. Mano galvoje – sauskelnės, košės, čiulptukai ir vežimėliai. Sveriu dešimčia kilogramų daugiau negu reikia. Aš apskritai nė karto nebuvau masaže…
Ji kalbėjo, kalbėjo ir galiausiai pravirko. Todėl, kad pati suprato, kad pasuko kažkur ne ten, kad ne apie tai svajojo ir ne šito norėjo. Ar dažnai taip nutinka? Ar dažnai mes padarome tokią klaidą? Labai dažnai. Mes sugebame į kažką įsitraukti, viską aplinkui pamiršti, nustumti į šalį. O paskui net nežinome, kaip susigrąžinti.
Kai kurios moterys susipažįsta su vyrais ir ištrina visą savo ankstesnį gyvenimą, norėdamos pradėti viską nuo švaraus lapo, trokšdamos labiau jam patikti, viską pakeisti. Lygiai taip pat daug moterų neria stačia galva į motinystę, juo labiau, kad motinystė – tai ilgam, ja mes užsiimsime dvidešimt ir daugiau metų. Toks panirimas atrodo pateisinamas. Deja, vėliau viskas labai skaudžiai atsilieps – ir pačiai moteriai, ir vaikams.
Iš tos pačios „operos” ir tokios frazės, kurias tikriausiai neretai girdime iš savo arba savo draugių mamų:
- Aš tau visą savo gyvenimą paaukojau!
- Aš tau paaukojau geriausius gyvenimo metus!
- Aš gyvenu tik dėl tavęs!
- Ach tu karvė nedėkinga!
- Aš neturėjau gyvenimo, kad tu galėtum gerai gyventi!
O taip pat replikos, duodančios suprasti, kad tu dabar privalai daryti tai, ko nori mama (nes mama norėjo, bet nepadarė savo laiku, o dabar jau per vėlu), kad tu turi grąžinti tai, kas į tave investuota, kad gyventi reikia kaip mama pasakė ir niekaip kitaip.
Motinystė – galbūt ir pagrindinis mūsų pašaukimas, tačiau ne vienintelis. Taip, iš motinystės mes gauname labai daug, labai daug atiduodame, tačiau kitos mūsų asmenybės briaunos irgi turi būti realizuojamos.
Kas bus, jei šios realizacijos atsisakysime – sąmoningai arba ne? Pakalbėkime apie tai detaliau.
Vaikai tampa nuosavų mamų nerealizuotų svajonių ir planų aukomis
Och, kiek aš tokių istorijų girdėjau, suskaičiuoti nebeįmanoma. Kai mama troško groti pianinu, tačiau vaikystėje neturėjo tokios galimybės. Atrodytų – dabar jau gali, eik, nusipirk pianiną ir mokykis groti. Betgi ne – kur kas paprasčiau deleguoti savo svajonę vaikui. Eik, dukrele, grok! Maža, kad nenori! Aš šito noriu! Tai mano svajonė ir tu privalai ją įgyvendinti!
Tas pats su baletu, šokiais (ypač liūdna, kai šitą svajonę privalo įgyvendinti sūnus, kuriam to apskritai nereikia), karjera… Manote, tik mamos tokios? Žinau vieną tėtį, kuris svajojo lošti ledo ritulį, tačiau dėl traumos negalėjo. Gimė dukra, normali mergaitė, kurią jis atkakliai vedžioja į ledo rūmus (o ji iš ledo ritulio komandos bėgioja į gretimą dailiojo čiuožimo sekciją). Tačiau mamoms tai pasitaiko žymiai dažniau.
Mamos užkrauna vaikams savo neįgyvendintas svajones ir stumia įsiręžusios į priekį. O vaikai nerealizuoja gyvenime savo pačių įgimtų talentų ir gabumų, lieka neįgyvendintas jų pačių pašaukimas. Užburtas ratas sukasi toliau.
Vaikams įdomiau gyventi su pilnavertėmis asmenybėmis
Ką gali duoti savo vaikams mama, kuri, nežiūrint į visą meilę, yra nelaiminga? Kai prastai atrodo, kai su ja net draugus kažkaip nepatogu supažindinti? Kai su ja nėra apie ką pasikalbėti, kadangi ji neturi jokių savo interesų, išskyrus klausimus, ar suvalgei košę, ar užsidėjai kepurę?
Mamai visai nebūtina užimti įspūdingas pareigas ar būti pasaulinio garso įžymybėms.
Net jeigu ji nuostabiai siuvinės kryželiais, o žiemą per išeigines slidinės – požiūris į mamą bus jau visai kitas.
Kuo daugiau turime interesų ir hobių, tuo daugiau galime duoti vaikams
Jei vienintelis mūsų hobis – apsipirkimas per išeigines, tai jis tampa vieninteliu bendru su vaikais užsiėmimu. Mes galime drauge su jais tik po parduotuves vaikščioti ir televizorių žiūrėti. Viskas.
Tuo pat metu pažįstu mamas, kurios domisi žygiais, kalnų slidėmis, plaukimu, rankdarbiais – ir visu tuo daugiau ar mažiau susidomi jų vaikai. Ne iki galo, ne taip giliai, bet susidomi. Pamenu, vienas vaikinas mokykloje įsijautęs pasakojo apie tai, kaip su tėčiu ir mama savaitę plaukė upe baidarėmis. Kiek buvo susižavėjimo šiuo žygiu ir pagarbos tėvams!
Vaikai išeis
Kad juos paleistume, turime turėti ir kitą gyvenimą. Bent jau santykius su vyru. O jeigu nieko kito nėra, pasaulis sugrius. Ir tada pradėsime gyventi suaugusių vaikų gyvenimą, pradėsime juos mokyti gyventi, kritikuosime, kad ne taip prižiūri anūkus ir t.t.
Kiti santykiai ir kiti pomėgiai leidžia kur kas paprasčiau paleisti vaikus į savarankišką gyvenimą. Žinai daug žmonių, kuriems paleidus vaikus prasidėjo gyvenimas, kupinas laisvės, kūrybos, pomėgių ir džiaugsmo. Taip, jie priklauso mažumai. Dauguma tuo tarpu stengiasi iš visų jėgų sulaikyti vaikus, mirtinai į juos įsikimba, naudodami pačius įvairiausius būdus. Bet mes gi nenorime būti tokiomis?
Vaikai žvelgia į mus taip, kai pačios į save žvelgiame
Sakykite, kaip į save žvelgia visi tie žmonės, kurie patys save „nurašė”? Kiek jie gerbia ir vertina patys save, jeigu taip lengvai save pačius išdavė? Jie gali reikalauti iš aplinkinių pagarbos, rūpestingumo, dėmesio, kadangi nesugeba patys sau viso to duoti. Tik ar kils noras duoti, ko jie reikalauja?
Vaikai labai jautriai nuskaito mūsų požiūrį į pačius save. Pastebėjau, kad itin atsainiai jie elgiasi su tais tėvais, kurių savivertė žemiau grindų, kurie ištirpo vaikuose, tarsi slėpdamiesi nuo savo pačių talentų ir svajonių. Ir priešingai – save gerbiančiais tėvais vaikai žavisi ir juos tausoja.
Įvairiapusiška mama – geresnė
Mamos pareiga – „maitinti” vaikus savo energija. Kur tos energijos paimti? Ypač jei visas gyvenimas kaip pas voverę rate, niekas neįkvepia, nėra jokių „noriu”, vien tik „reikia” ir „privalau”? Bet jeigu mamai pačiai su savimi įdomu ir džiugu, tada išties yra kuo pasidalinti. Ir nesunku, ir džiugu, ir nereikia persitempti.
Kai tiksliai žinote, kaip galima pagerinti savo būseną, kai turite viską, ko tam reikia – hobį, malonų bendravimą, interesus, kūrybą – galėsite likti neištuštėjusia bet kurioje situacijoje.
O jeigu semiatės energijos tik iš vaikų (nors turėtumėte jiems ją duoti), tai kam toks bendravimas bus naudingas ir džiugus?
Moteris-mama negalės išsaugoti santykių su vyru
Jeigu užsiciklinome ties motinyste, vyrams tampame labai patogios. „Mama” – tik vienas iš kelių moters vaidmenų gyvenime. Tarp tų vaidmenų – ir dukra, ir sesuo, o dar ir žmona! Ir tai ne tas pats, kas būti mama.
Daug moterų, gimus vaikui, netgi pradeda vyrą vadinti „tėčiu”, o šie vadina ją „mama”. Tik tai jau visiškai kiti santykiai, kuriuose nelieka beveik nieko, kas slypi harmoningoje santuokoje.
Vaikai kuria savo gyvenimą pagal mūsų modelius
Pasakykite nuoširdžiai, jeigu turite dukterį, ar norėtumėte ją pamatyti po 20 metų lygiai tokią pačią kaip jūs dabar? Ar norėtumėte, kad jūsų sūnaus žmona atrodytų taip pat, kaip jūs?
Juk neatsitiktinai mamos garsiau už visus šaukia savo mergaitėms, kad jos privalo daryti karjerą, netekėti kiek galima ilgiau, pamatyti pasaulį, prieš patenkant į „vergovę”. Čia kaip tik tos mamos, kurios nesugebėjo išsaugoti savo pačių šeimų ir dabar galvoja, kad tai neįmanoma.
Pasislėpti paprasčiau, nei likti savimi
Būti mama daugelyje situacijų patogu. Nereikia ypatingos drąsos, visuomenė priprato, kad mamomis tampa praktiškai visos. Netgi motinystėje galima likti „tokia kaip visos” ir nesukelti audringo pasipiktinimo ir neigiamų vertinimų. Kad realizuotum savo talentus, reikia būti pasiruošusiai viskam. Kritikai – pagrįstai ir nelabai, konstruktyviai ir ne. Aptarinėjimams, pasmerkimui, įvairiausioms paskaloms. Ar visada tai lengva? Ypač, jeigu mums jau nebe penkeri metukai?
Pamenu vieną mamą, kuri įnirtingai stūmė dukrą į sceną. Mergaitės duomenys buvo vidutiniški (ir svajojo ji visai ne apie tai), tačiau mama nenorėjo pasiduoti. Beveik visais atvejais mažylę užgriūdavo kritikos banga, jai aiškino, kad balsas nelabai, natų nejaučia ir t.t. Mergaitė verkė, svajojo viską mesti, tačiau mama atkakliai darė iš jos žvaigždę. Ir tik tada, kai mergaitė nuo viso to paniro į gilią neurozę su begale įvairiausių pasireiškimų, mama sugebėjo sustoti. Geras psichologas jai pasakė: „O jeigu jums skirtingi žmonės taip dažnai aiškintų, kad viską darote blogai – ar galėtumėte gerai jaustis?”
Panirti stačia galva į motinystę – tai dar ir saugu. Nepaisant viso visuomenės motinoms daromo spaudimo, visada esama būdų išlikti nepastebimai. O jeigu pradedi užsiimti saviraiška, tenka pratintis, kad tave vienaip ar kitaip ims vertinti ir aptarinėti. Netgi įprastoje darbovietėje mums tenka susidurti su vertinimais, pretenzijomis ir kitų žmonių lūkesčiais. O jeigu nutarėme realizuoti savo kūrybą? Dėl kritikos baimės daugelis renkasi nieko nedarymą. Ir labai gaila – kiek šedevrų neužgimė dėl tokio bailumo.
Jūs turite ir kitų uždavinių
Pavyzdžiui, antroje gyvenimo pusėje pageidautina galvoti ne apie tai, kaip marti maitina mano sūnų, ir ne apie tai, kada dukra sulauks paaukštinimo. Brandžiame amžiuje kitados išeidavo į vienuolyną, pašvęsdavo save tarnavimui Dievui ar žmonėms. Žmonės suprato, kad artėja paskutinis gyvenime egzaminas. Sėkmingas jo išlaikymas – iš esmės ir yra gyvenimo tikslas. Ir visi iki tol nutikę įvykiai padeda mums tam egzaminui pasiruošti.
Motinystė – svarbus tarpinis egzaminas moters gyvenime, tačiau visgi ne svarbiausias. Nors labai padeda ruoštis pagrindiniam egzaminui.
Mes ateiname į šį pasaulį po vieną ir po vieną iš jo išeiname. Mes negalime nieko pasiimti su savimi, tik tai, kas lieka mūsų širdyse, pavyzdžiui, motinystės patirtį.
Ir visa tai – anaiptol ne visos priežastys, dėl kurių verta susimąstyti apie savo gyvenimo pilnatvę. Įsivaizduokite, kad sėdite už stalo, priešais jus – daugybė patiekalų, įvairaus skonio, įvairių spalvų ir kvapų. O ant gretimo stalo vos vienas vienintelis patiekalas. Tegu netgi jeigu tai skanus tortas ar ledai. Ir štai kiekvieną savo gyvenimo dieną jūs sėdatės už vieno iš šių dviejų stalų. Už to paties. Arba turite savo gyvenime visko po truputį, netgi tą patį tortą – desertui. Arba valgote kasdien tą patį ir kad ir kaip mėgtumėte šį patiekalą, po kažkiek laiko netgi jis įsipyks ir nebeteiks malonumo.
Tai pasakytina apie bet kokius santykius. Šiuo atveju mes kalbame apie santykius su vaikais, tačiau lygiai tą patį galima pasakyti apie santuoką. Kuo daugiau jūsų gyvenime įvairių skirtingų santykių, hobių, pomėgių, užsiėmimų – tuo gyvenimas pilnesnis ir vientisesnis. Tuo metu, kai vyras neturi nuotaikos, jūs galite užsipildyti energija užsiimdama kūryba ar bendraudamos su draugėmis. Kai vaikai užauga ir užsimano daugiau asmeninės erdvės, jums tai netaps katastrofa, o viso labo proga kitaip paskirstyti jėgas ir pastangas. Juk puiku, kad dabar atsirado daugiau laiko savo hobiui, draugėms, mylimam vyrui. Trumpiau kalbant, subalansuotas maistas reikalingas ne vien mūsų kūnui, bet ir širdžiai.
Grįžtant prie desertų. Galima įsivaizduoti visą savo gyvenimą kaip savotišką tortą. Ir motinystė jame – labai skanus ir saldus kremas, kuris susigeria į visus torto sluoksnius, priduoda ypatingo skonio ir ypatingos prasmės. Be kremo torto nesigaus.
O santykiai su vyru šiuo atveju – skani vyšnia viršuje. Tačiau yra ir visa kita – draugės, artimi žmonės, pažįstami, darbas, namų jaukumas, kūryba, hobis, santykiai su pačia savimi, kelionės, pomėgiai ir dar daug visko. Šitoks tortas gerokai įdomesnis, keliantis didesnį apetitą ir skanesnis. Juk valgyti vien tik kremą neįdomu, teisingai?
Motinystė – be galo svarbi mūsų gyvenimo dalis. Tačiau aš labai jūsų prašau nesudėti visų kiaušinių į vieną kraitelę, nepasišvęsti vien tik vaikams, atsisakant pačios savęs. Vaikams toks pasiaukojimas nereikalingas ir neduoda jokios naudos.
