Motyvacija – vaistas tingintiems. Disciplina – garantuota sėkmė

Motyvacija neveikia. Pernelyg daug aplinkui įkvepiančios literatūros, treningų, kurie išjudina emocijas, bet daugiau nieko naudingo neduoda. Žmonės miniomis laksto nuo vieno Guru pas kitą Dao, prisirenka glėbius motyvuojančių citatų, o paskui grįžta į savo pilką, nevykusį gyvenimėlį… jau „prašviesėję“. O kas pasikeitė? Ir kodėl motyvacija negali išjudinti jūsų realioms permainoms? Pasikapstykime šiek tiek giliau.

Kodėl motyvacija – tai pramoga tinginiams?

Sutikite, tikroji tokios motyvacijos priežastis yra labai paprasta – tai pats lengviausias kelias į tikslą. Nereikia darbuotis, kovoti su tinguliu, sukaupti valios, mokytis. Tiesiog įsiūbuoji emocijas ir pirmyn į žvaigždes. Smegenys su dideliu džiaugsmu sukuria iliuziją, kad viskas mūsų rankose, mes judame teisinga linkme, vadinasi, gausim gerus rezultatus. Bet ar taip jau greitai?

Atkakli treniruotė ir aiškūs, konkretūs veiksmai komandoje padeda pasiekti bet kokį tikslą. Tačiau tai neturi nieko bendro su motyvacija. Motyvacija nereikalauja pastangų, ji sako: sėdėk ir lauk palankaus vėjo, čiuožk bangos paviršiumi, kur tau nereikia nieko daryti. Aptikai emociją – pasibalnok ją ir pirmyn. Neaptikai? Sėdėk ant kranto ir lauk savo valandos.

Laikantis tokio požiūrio, galima taip nieko ir nesulaukti, likti be rezultato. Žmogus pavirsta emocijų vergu, jis net piršto nepajudins be įkvėpimo, bet kokia kliūtis jį stabdo ir verčia ieškoti „geresnės bangos“. Tarytum negalima būtų plaukti link svajonės be palankaus vėjo, pasinaudojant vien savo paties meistriškumu.

Disciplina – nugalėtojams

Jeigu tinginiams reikalinga ypatinga būsena ir savijauta, įkvepianti mūza, tai tikrieji nugalėtojai patys susikuria sau reikiamą bangą griežtos disciplinos pagalba. Jie nelaukia ypatingo momento, jie treniruojasi dirbti bet kokiomis aplinkybėmis, šluodami visas kliūtis sau iš kelio. Disciplinos besilaikantys žmonės supranta, kad laukti nėra laiko, reikia veikti dabar, o emocijos tegu pačios vejasi iš paskos. Jie nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, bet patys pritaiko išorę savo poreikiams.

Kaip disciplina veikia praktiškai

Kūryba. Nušvitimas neateina savaime, bet koks šedevras – tai įtempto darbo, ilgų apmąstymų, eksperimentų, tyrinėjimų, klaidų rezultatas. Didieji menininkai negimė didžiais, jie ilgai ėjo savo keliu, šlifavo meistriškumą, disciplinuodami ramiai nusėdėti vienoje vietoje negalinčią mūzą. Visas tas jų karjeros lengvumas ir paprastumas, apie kurį rašoma biografijose, tėra marketingo triukas, skirtas žmonėms stebinti, sukelti ažiotažą. Niekas nežino, kiek iš tikrųjų visko pergyveno kūrėjai, kad užkoptų į Olimpą.

Disciplina ir vidinė laisvė. Daug kas gali pastebėti, kad disciplina pakerpa sparnus, juk tu jau negali gyventi kaip norisi ir daryti vien tai, kas malonu. Tampi lyg ir savo tikslų vergu. Ir vėlgi neteisingas požiūris. Pažvelgę į vidutinio statistinio žmogaus gyvenimą, pamatysime, kad jis priklausomas nuo daugybės dalykų – prisiryja saldumynų, kenkdamas figūrai, dirba neapkenčiamą darbą, aukodamas savo ir šeimos interesus ir t.t. Jis gali priversti save dirbti kitiems, nepaisydamas savo paties troškimų. Kur čia matote laisvę? Savikontrolė, sugebėjimas kontroliuoti visus savo „noriu“ ir daryti tai, ko tau išties reikia – štai kur laisvė. Kai ne šiaip mėgsti savo darbą, bet ir esi pajėgus priversti save dirbti savo paties labui.

Disciplina ir laimė. Kažkas pasakys, kad disciplina gadina nuotaiką, kadangi yra susijusi su neigiamomis emocijomis – apribojimais, pareigomis, atkakliu darbu, kurie ne visada lengvas. Čia jau kaip pažiūrėsi… Sportinis režimas iš pradžių irgi sukelia begalę negatyvių jausmų. Paskui kūnas įpranta, pasitempia, atspindys veidrodyje pasikeičia, išsiskiria laimės hormonai – ir štai jau imame jausti malonumą per treniruotes. Jeigu išmokysi save mėgti daržoves, laikui bėgant, pradėsi kaifuoti ir nuo daržovių. O jeigu darbas vis dėlto neteikia džiaugsmo, visada galima pasimėgauti pergalės prieš save ir savo tingėjimą jausmu. Jūs juk įveikėte save, padarėte tai, kas ateityje priartins jus prie svakonės ir laimės, to padaryti jokia motyvacija nepajėgi. Jūs – ne bevalis skuduras, o karys, kontroliuojantis savo kūną, emocijas, pats kuriantis savo gyvenimą, o tai – didelė vertybė.

Tai ką gi pasirinkti – motyvaciją ar discipliną? Motyvacija labai gerai nubrėžia tikslus, parodo, vardan ko mes turime įveikti save, keltis anksti ryte ir padaryti pasaulį geresniu. O disciplina padeda pačiam kurti savo gyvenimą, įkinko į darbą įkvėpimą. Jeigu motyvacija – tai emocinis spyris į užpakalį, kad pagaliau išsijudintume, tai disciplina – detalus, logiškas, racionalus tikslo siekimo planas, ji moko pamilti savo užsiėmimą, atkakliai kovoti su kliūtimis ir būti stipriu. Disciplina padeda išgyventi ten, kur emocijos bejėgės, eiti į priekį ir kovoti, nežiūrint į nieką. Be disciplinos neįmanoma kontroliuoti gyvenimo ir būti išties laisvu. Laisvu ne nuo kažko, o laisvu dėl kažko. Laisvu siekti tikslo, svajonės, laisvu dėl savęs.

Šaltinis