Motyvuoti vaiką beprasmiška

Svarbiausia norėti, tada viskas gausis. Ši nuostata artima daugeliui suaugusių žmonių, ieškančių įkvėpimo ir energijos savo svarbiems darbams. O taip pat tėvams, kadangi šalia jų auga žmogus, kurio kaip tik ir laukia daugybė darbų ir reikalų. Tačiau dažniausiai vaikams visai neįdomūs tie dalykai, kuriuos tėvai laiko svarbiais ir reikalingais. Tuo pat metu kiekvienas vaikas siekia žinių ir turi kokį nors talentą, kokių nors gabumų. Dėl to tėvai laiko savo pareiga vaiką ugdyti ir stumti į pasiekimus ir sėkmę.

Motyvacija išties padeda siekti tikslų. Bet ar reikia ją taikyti vaikams? Įprasta tėvų praktika – skatinti ar bausti už pažymius ar pasiekimus. Mums netgi atrodo, kad teisinga motyvacija – tai raktas į sėkmę. Pakanka tik rasti teisingus mygtukus, kuriuos paspaudus, vaikas ima pats siekti pergalių.

Psichologai apie tai turi savo nuomonę. Kai kurių specialistų manymu, motyvuoti vaiko, deja, nesigaus. Apie tai ir pakalbėsime.

Mano skaitytojai puikiai žino, jog pagal mano taisykles versti vaikus kažką daryti negalima. Tačiau ir tarp jų atsiranda “kompromiso” šalininkų. Jie jau nereikalauja iš vaiko, kad tas sėdėtų prie vadovėlių iki pamėlynavimo, tačiau bando jį kažkaip “motyvuoti”. Kitaip sakant, tai ta pati dresūra, tas pats noras padaryti vaiką sau patogiu ir paklusniu, tik naudojamas, ne rimbas, bet savotiškas meduolis. Arba smegenų plovimas, iš serijos “jeigu gerai mokysiesi, tapsi milijardieriumi”.

Iš kur toks poreikis?

Kaip taisyklė, viskas prasideda nuo klasikinių frazių: “Jis visiškai nieko nenori! Jis visiškai niekuo nesidomi!” Rimtai? Žmogus, kuris niekuo nesidomi, netgi jei jis dar visai mažas, serga depresija. O žmogus, kuris domisi futbolu, kiemu ir kompiuteriu – akivaizdžiai kažkuo domisi.

Kodėl vaikai nelabai mėgsta mokytis arba, kaip mėgsta sakyti tėvai “negalvoja apie ateitį”? Ogi todėl, kad pažymiai sveikai ir harmoningai asmenybei absoliučiai neįdomūs. Vaikas, kuris neturi liguistos (ar tėvų sugadintos) savimeilės, apskritai spjauna į visus tuos dešimtukus ar trejetukus. Taip, pirmosiose klasėse mažyliams įsijungia azartas, juk jie pirmą kartą patenka į aplinką, kur esama šiokios tokios konkurencijos. Iki tam tikro amžiaus vaikai žaidžia tą žaidimą su “dešimtukais” ar “žvaigždutėmis”, bet paskui jie staiga supranta, kad žymiai įdomiau spardyti kamuolį kieme, nei užsiimti nuobodžiais darbais vien dėl kažkokios keverzonės dienoraštyje.

Mažylį gali sudominti naujos žinios ir tada jis mokosi su malonumu (su pažymiais tai neturi nieko bendro). Jam gali patikti bendravimas, dėl to su malonumu eis į mokyklą. Šitos motyvacijos normalios ir sveikos. Bet kai mažylis ima verkti dėl trejetuko ir iš visų jėgų stengiasi gauti gerą pažymį, tokia situacija byloja, jog jį kankina padidėjęs nerimas. Jis bijo pralaimėti. Į gyvenimą žvelgia kaip į biatlono varžybas: štai čia prašliaušiu, štai čia pašaudysiu, tai – varžybos, labai rūsčios rungtynės. O vaikystė tuo metu bėga pro šalį.

Užauginti genijų, milijonierių, čempioną

Tėvai gali įnirtingai plauti smegenis, ir įpėdinis galiausiai tampa pasaulinio masto žvaigžde. Tačiau norėčiau pateikti du pavyzdžius – Maiklą Džeksoną ir Polą Makartnį. Abu tapo žvaigždėmis. Galima sakyti – karaliais savo srityje. Tačiau vieną tėvai mušė, versdami užsiimti muzika iki išsekimo, suformavo be galo ambicingą asmenybę, pasirengusią viską padaryti dėl sėkmės. Rezultatas visiems žinomas. Depresija, narkotikai, konfliktai su pačiu savimi ir mirtis.

O Polas mėgo groti gitara. Jam tai patiko. Jis nedėjo jokių pastangų, neatsisakydavo pramogų, nepersidirbdavo. Tiesiog bukai brazdino gitara. Ir prisibrazdino sau du milijardus dolerių.

Ką reiškia šis pavyzdys? Vaikas, kurio niekas nevertė nieko daryti ir “nemotyvavo”, turi kur kas daugiau šansų užaugti laimingu. O laimė, mano nuomone, yra žymiai svarbesnė už visa kita.

Talentai savo malonumui

Tėvai, aišku, puls prieštarauti: “mano vaikas toks talentingas, o jeigu nemotyvuosime, jis iššvaistys visus savo gabumus!” Gerbiami tėveliai, įsikalkite į galvas: talentas – tai gamtos dovana, o ne bausmė! Jeigu vaikas turi gabumų, tegu pats juos vysto, pagal savo norus ir galimybes.

Tėvai linkę paversti vaikus “siekėjais”, tvirtina mažiesiems: “Tu mano genijus, tu tai gali! Siek!!!” Ir niekaip negali suprasti, kad talentas – tai kūryba. Kalba eina apie pasaulio stebėjimą, muzikos, kuri skamba galvoje, girdėjimą. Apie neįveikiamą susidomėjimą biologiją (matematikos formulėmis, dinozaurais ir t.t.) Kai visas šis saldus, svaiginantis procesas paverčiamas varžybomis ir rutina, visa magija išgaruoja. Kaifas pavirsta nykiomis pareigomis, eiliniu darbu. Ir talentas išties labai greitai išsisklaido, nieko po savęs nepalikdamas. Nes piešti drakonus – tai malonumas, o kamuotis meno mokykloje po 8 valandas per dieną – jau nelabai.

Liaukitės žiūrėti į savo vaikus kaip į molio gabalus, iš kurių galima nulipdyti kažką nuostabaus. Vaikas – tai asmenybė. Turbūt nepatikėsite – bet jis dar ir gyvas žmogus. Su savais norais ir poreikiais.

Kaipgi ugdyti savo vaiką?

Yra paprastų ir nesudėtingų būdų užtikrinti vaikui išties kokybišką ir teisingą ugdymą. Skaitykite su mažuoju knygas ir jas aptarinėkite. Pieškite drauge su jais, lipdykite iš molio. Lankykite teatrus, parodas, muziejus. Kalbėkitės apie muziką ir literatūrą. O daugiau, tiesą sakant, ir nereikia. Visa kita patys išsiaiškins.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *