Mūsų vaikų ateitis

Norėčiau paliesti sudėtingą švietimo temą. Dar daugiau – vaikų ateities problemą. Manęs dažnai klausia: kokią matau vaikų ateitį, kam juos ruošiu ir ką jiems planuoju. Pasakykite nuoširdžiai – jūs rimtai galite planuoti vaikų ateitį? Esate tuo tikri? Juk mes net savo ateities negalime prognozuoti ir planuoti. Kiek žmonių įgijo perspektyvias ir pelningas specialybes, kurios staiga pradingo ar nustojo būti tokiomis prestižinėmis. Kiek žmonių gavo išsilavinimą ir nesinaudoja juo savo darbe. Kiek žmonių su puikiu išsilavinimu neturi darbo ir pinigų.

Apklausos rodo, kad tik maždaug 22% žmonių dirba pagal specialybę, gautą universitete. Taip, kažkas turi panašų darbą, kažkas vis tiek įsitikinęs, kad mokėsi ne veltui. Bet ar neatrodo jums tai keista? Diplomas vien dėl diplomo?

O kiek žmonių ieško savęs, ieško turėdami aukštąjį išsilavinimą, du, tris aukštuosius ir niekaip negali surasti. Manęs irgi dažnai klausia, kaip susirasti vietą šiame pasaulyje. Klausinėja tie, kuriems 20, 30, 40 metų… Nes mes apie save pačius absoliučiai nieko nežinome. Ir apie pasaulį. Ir užmegzti kontakto su juo nesigauna. O štai kai kalba užeina apie vaikus, iškart puolame planuoti ir šiaudus po kojomis kloti, kad nesusitrenktų, nukritę. Iš vienos pusės, tai – natūralus tėvų instinktas. Iš kitos – visiškai beprasmiškas nervų ir laiko švaistymas.

Mūsų tėvams buvo paprasčiau ir suprantamiau: įstojai, gavai diplomą, gavai paskyrimą, dirbi, tau duoda butą ir t.t. Šito jie ir mus mokė. Mano vyras taip ir tapo energetiku: neliksi be darbo, gerai moka… Matematikas-programuotojas? Kokia juokinga kvailystė! O dabar? Vieno tyrimo duomenimis, po dešimties metų išnyks kone pusė šiuo metu esančių profesijų. Visiškai išnyks.

Jums neatrodo, kad apgaudinėjate vaikus, sakydami, kad jeigu jie gerai mokysis, baigs universitetą, vadinasi, susiras gerą darbą ir gerai gyvens? Begalė žmonių gavo puikų išsilavinimą ir negavo antrojo šio pažado punkto. Nei gero darbo, nei pakankamų pajamų, nei laimės. Ir pilna tokių, kurie neturėdami ypatingo išsilavinimo puikiausiai susitvarkė gyvenimus. Ne, aš ne prieš išsilavinimą! Aš greičiau prieš diplomą vien dėl diplomo ir prieš bandymus tokiu būdu rūpintis vaikais, ypač, kai jie patys nori visai ko kito.

Mes patys savyje neišsiaiškinome, nors dauguma turi aukštąjį. Diplomas dulka, iš mokslų nieko neprisimename, sesijos kartais košmaruose sapnuojasi. O kur tėvų pažadėta stabilumo ir sėkmės garantija? Kaip jūs galite prognozuoti ir planuoti vaikų ateitį, jeigu:

– neatsižvelgiate į jų prigimtį, atsineštą kartu su savimi gimstant (o jai reikia duoti laiko, kad pasireikštų)?

– neklausinėjate, ko jie norėtų ir visur bei visada priimate sprendimus vietoje jų?

– neatsižvelgiate į faktą, kaip sparčiai šiandien viskas keičiasi?

– patys su savimi vis dar neišsiaiškinote iki galo?

Tai kokios čia gali būti prognozės? Kaip prognozuoti? Kokia prasmė? Jūs žinote, kas bus po 20 metų, kai vaikai baigs universitetus? Jūs tiksliai informuotas, kokios tuo laikmečiu egzistuos profesijos? Esate tikri, kad po 20 metų tebegyvuos tie patys dabartiniai standartai ir reikalavimai?

Jei vaikui lemta pasiekti sėkmę, jis ją pasieks, net jeigu jo sferoje to nepasieks niekas kitas. O jeigu turtai žmogui nelemti, jam nepadės netgi pinigingiausia specialybė. Pamenu vieną visišką vargetą juristą ir stomatologą, kurie vos suvesdavo galą su galu. Tačiau pažįstu ir labai pasiturinčių dėstytojų, nors pedagogika paprastai asocijuojasi su skurdu.

Mano pažįstama metė perspektyvų universitetą ir visi gręžiojo smiliais smilkinius, mama krito į transą, tėtis griebėsi tablečių. Jie suplanavo jai banko darbuotojos karjerą, o ji ėmė ir banaliai ištekėjo. Ir nieko ten, namuose, neveikia! Kabliuku kažką mezga ir vaikus augina. Ir baisiai laiminga, o štai tėtis niekaip nusiraminti negali.

Robin Lyn, pasaulyje žinoma akušerė, turi 8 vaikus ir nė vienas iš jų nesimokė mokykloje. Kai kurie lankė kelis metus pradinę, paskui nustojo. Mačiau daugumą iš jų ir patikėkite – jie niekuo nesiskiria nuo baigusių mokyklas. Maloniai bendrauja, išauklėti, įdomūs, atviri. Ir kiekvienas susirado sau vietą, kiekvienas kažkuo užsiima. Motina suteikė jiems galimybę ieškoti savęs ir savo vietos. Ir tai svarbiausia: laisvė ieškoti ir parama.

Dėl to aš neplanuoju ateities savo vaikams. Tai beprasmiška. Aš galiu tik apgaubti juos meile ir padėti suformuoti tas asmenybės savybes, kurios, laikui bėgant, nenuvertės ir padės gyventi jiems šiame pasaulyje. Bet netgi ir čia mano galimybės, deja, ribotos.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *