Mylėk-žmones.-Naudokis-daiktais.-O-ne-atvirkščiai-620x403

Mylėk žmones. Naudokis daiktais. O ne atvirkščiai

Yra tokia auksinė etikos taisyklės, suformuluota dievai žino kada ir klajojanti iš kultūros į kultūrą: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi“.

Taisyklę pastoviai peržiūri ir performatuoja, kiekviena kultūra stengiasi pirmiausiai pritaikyti taisyklę saviems poreikiams. Taip atsirado krikščioniškas „Pamilk artimą, kaip save patį“, o taip pat kategoriškas Imanuelio Kanto filosofinės etikos imperatyvas „Žmogus turi būti tik tavo veiksmų tikslas, ir niekada – priemonė“.



Kitaip sakant, jeigu aš tave maitinu, tai tik dėl to, kad tu dabar alkanas, o aš noriu, kad būtum sotus, dėl to, kad žinau, jog būti alkanu – nekomfortiška. O ne dėl to, kad norėčiau, jog tu rytoj man kažką už tai duotum.

Iš tos pačios operos ir labai man patinkanti anonimiška maksima, kur permąstytas jau Kantas: „Mylėk žmones. Naudokis daiktais. O ne atvirkščiai“.

Ir štai „auksinės taisyklės“ ėmėsi patsai Eriksonas. Kokia jo protinio darbo vertė? Ne tame, kad sublizgėtų protu, pasakęs kažką savais žodžiais.

Eriksonas suformulavo visiškai naują dėsnį ir pavadino jį naujai: „Auksinė elgesio taisyklė“. Kam gi jis suformulavo šį dėsnį? Pirmiausiai tiems, kurie maksimaliai įsijungę į asmeninio bendravimo procesą ir dar daugiau – nuo jo priklauso. Pavyzdžiui, nuo to, kaip plėtojasi bendravimas su kitais žmonėmis, tiesiogiai priklauso kūrybinio projekto, verslo likimas. Tačiau skirtas jis ne vien verslininkams. Kam jiems susižerti visus žmonijos išminties šedevrus? Juk tarpasmeniniai kontaktai yra būtent tai, su kuo susiduriame visą gyvenimą, netgi jei nesame viršininkai ir nedirbame su klientais visą dieną.

Taigi. Auksinė elgesio taisyklė: „Sąveikauk su žmonėmis taip, kad jūsų bendravimo rezultatas suteiktų naujų jėgų ir tau, ir kitiems“.

Kiek mažai pasakyta ir kiek daug už to slypi. Pamėgink įgyvendinti, kad geras. Šitas priesakas akivaizdžiai paaiškina: energetinis vampyrizmas, kai po bendravimo jėgų įgauna tik vienas žmogus – palaipsniui ir nepastebimai ardo komandą ir visą darbą apskritai.

O elementarus psichologinis neraštingumas, kai po pabendravimo jėgų netenka apskritai visi bendravusieji – šita bėda išvis paskandina laivą.

Eriksonas puikiai paaiškina skausmingą klausimą: „Ką reiškia, kad su artimuoju reikia elgtis taip, kaip su savimi? O jeigu aš noriu šokolado, o mano artimas sėdi ant dietos – negi turiu jam šokoladą į burną kišti? O jeigu „nelinkėk artimam savo to, ko netrokšti pats sau“ pildysime pažodžiui, tai pusė žmonių vaikščios liūdni ir praradę viską, kas jiems buvo brangiausia…

Iš tikrųjų viskas yra paprasta. Artimam žmogui duodame ne jo nekenčiamą (ir mūsų dievinamą) šokoladą. Artimam žmogui mes duodame energiją. Ir iš jo laukiame to paties. Laukiame apsikeitimo energija. Dėl to, sveiko ir kokybiško bendravimo rezultatu taps naujų jėgų antplūdis pas abi bendraujančias puses.

Žaidimas į vienus vartus vargina ir erzina. O kaip padaryti, kad būtų būtent taip – lygiomis, iškart abiems? Apie tai ir verta galvoti, įjungus savo emocinį intelektą, o ir neemocinis šiuose apmąstymuose nepakenks.

Jei leisite, išsakysiu savo nuomonę, o tiksliau, papasakosiu savo elgesio strategiją. Mano manymu, svarbiausia – nemeluoti sau pačiam. Kitaip sakant, nebendrauti su tais žmonėmis, su kuriais bendrauti atgrasu. Ir bendrauti tik su tais, ką gali su džiaugsmu laikyti tikslu, o ne priemone. Įprotis naudotis žmonėmis duos kažkokių greitų rezultatų, tačiau labai skaudžiai smogs antruoju lazdos galu – jis išsekins jūsų energiją. Ir tada jau pats išsekęs žmogus, įpratęs matyti bet kokiame bendravime vien sunkų ir nuobodų darbą, taps niekam nebeįdomiu. Užeis jam noras iš įpročio pasinaudoti kitu žmogumi, pasipuošus dirbtine šypsena, o visi žmonės nuo jo kaip nuo maro išsilaksto, netiki jo nenuoširdžiu žvilgsniu ir dirbtine šypsena.

Šitaip išeikvojęs visas savo gyvybinės energijos atsargas netikrai draugystei (nesuteikiančiai atgalinio ryšio), lieka su suskilusia gelda. Pirmas dalykas – niekas jam neduos savos energijos, kadangi nuoširdžiai atiduodama tik mainais į taviškę. Antra – jis nieko nebegalės iš įpročio panaudoti, kad gautų kokią nors smulkią materialią naudą – energetiškai išsekusį žmogų visi aplenks iš tolo ir niekas jam net kavos už dyką neįpils.

Na, o jeigu jūs įvaldėte minėtą auksinę bendravimo taisyklę ir turite žmonių, su kuriais keičiatės „nauja jėga“, tuomet turėsite tiek jėgų, kad be vargo galėsite pasidalinti ja, prireikus, net su pačiais niūriausiais ir labiausiai susierzinusiais nepažįstamaisiais.

Šaltinis