Neimkite į galvą. Negatyvūs žmonės tiesiog kovoja patys su savimi

Sunkūs žmonės, negatyvūs, toksiški. Žmonės, kurie visiškai lengvai ir nesijaudindami gali suteikti skausmo, sudrumsti ramybę.

Atvirai kalbant, norėtųsi niekada jų nesitikti gyvenimo kelyje, tačiau tai, deja, neįmanoma. Toks gyvenimas. Norime mes to, ar nenorime, tačiau susidurti su jais tenka pakankamai dažnai.

Jie kažkokiu visiškai neįtikėtinu būdu suranda pretekstų konfrontacijai ir sproginėja pykčiu su priežastimi ir be jos. Toks jausmas, tartum šie žmonės net nesusimąsto apie tai, juk visa jų gyvenimas – karas. Ir didžiausia bėda ta, kad visos tos “kautynės”, visi tie ginčai ir kivirčai kelia mums diskomforto jausmą ir smarkiai žeidžia savivertę.

Dažniausiai jie puola į “mūšį” ne dėl to, kad jaučia priešiškumą jums asmeniškai, o dėl to, kad pastoviai, visą laiką kariauja patys su savimi. O žmogus, kuris kariauja su savimi, kariauja ir su aplinkiniu pasauliu.

Mes ne angelai, visi turime šviesiąją ir tamsiąją puses. Tačiau tai išties labai vargina – kai greta yra žmogus, kuris pastoviai kritikuoja, smerkia ir skleidžia paskalas, stengiasi bet kokia kaina įpiršti savo požiūrį. Susidaro įspūdis, kad jo gyvenimo tikslas – nuolatinė kova. Jis iškraipo realybę, baltą vadina juodu, juoda – baltu, priklausomai nuo to, kaip jam patogiau šiuo konkrečiu momentu. Jis pajėgus akimirksniu sugriauti tarp žmonių viešpatavusią harmoniją.

Ką gi su jais daryti? Kaip su tokiais žmonėmis gyventi?

Turbūt pats geriausias būdas “sugyventi” su sunkiu žmogumi – suprasti, kad jis nėra blogio įsikūnijimas, jis viso labo pastoviai, be paliovos kariauja pats su savimi.

Kad galėtume tai suprasti ir įsisąmoninti, reikia išsiaiškinti kai kuriuos dalykus.

Taip, tokie žmonės išties egzistuoja, tačiau mūsų mintys kardinaliai pasikeis, jei turėsime galvoje, kad jie kenčia emocines problemas, kurias patys sau ir susikuria nesibaigiančiais, nenutrūkstančiais vidiniais karais.

Visi mes ne angelai, mums irgi pasitaiko pykčio priepuolių, emocinių pliūpsnių. Menkas, žinoma, malonumas, kai mylimas žmogus pradeda elgtis tarsi atsidūręs mūšio lauke, trokšta kautis ir keršyti. Tačiau dėl to mes negalime mažiau jo mylėti – partnerio, brolio, sesers, vaiko, tėvų.

Dar vienas problemos sprendimo raktas – pažvelgti į ateitį ir neleisti, kad šių žmonių kalbos ir išpuoliai paveiktų jūsų savivertę. Jų kritika visiškai nesusijusi su jūsų veiksmais – teisingais ar neteisingais. Visada tai prisiminkite. Jei įsisąmoninsite šią paprastą tiesą, daugiau nebeleisite įpainioti savęs į beprasmiškas kautynes, beprasmiškus karus.

Neleiskite kitiems įtraukti savęs į jų viduje siaučiančias audras. Yra vienas paprastas principas. Tarkime, ateina žmogus, norintis įteikti jums kažkokią dovaną, o jūs tos dovanos atsisakote. Kaip manote, kam dabar priklausys neįteikta dovana? Teisingai – ji priklausys žmogui, kuris mėgino ją jums įteikti.

Tas pats vyksta, kai kalba eina apie neapykantą, pyktį, įžeidimus. Kai šių “dovanų” nepriimate, atstumiate, jos tampa pačių dovanotojų nuosavybe.

Mes atiduodame kitiems tai, ką turime savo viduje, nepriklausomai, kas tai bebūtų – pozityvas ar negatyvas. Dėl to, jei sunkus žmogus suteikė jums skausmo, tai nebūtinai reiškia, kad padarė tai tyčia. Tiesiog jo viduje nėra nieko daugiau, išskyrus pyktį ir nepasitikėjimą.

Paprasčiau tariant, skriauda neegzistuoja, egzistuoja tik nuskriaustieji.

Nors šis faktas, žinoma, nereiškia, kad turime tylėdami kęsti grubumą ir chamiškumą.

Yra trys puikūs “ginklai” apsiginti nuo tokių atakų. Tai – distancija, supratimas ir sugebėjimas ignoruoti dalykus, kurie neturi mums jokios reikšmės.

Mes ir tik mes patys sprendžiame – leisime svetimiems žodžiams nuplazdėti pro šalį drauge su vėju, ar įsileisime juos į save.

Manau, nebus labai sunku atskirti, ką verta priimti giliau į širdį, o ką – ignoruoti, kaip lengvą vėjelį, kurio dažnai net nepastebime.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *