Nejausk šito!

Daug žmonių iki šiol laiko normaliu dalyku pasakyti kitiems žmonėms, ką tiems kitiems reikėtų jausti. Jie sako: „Nebijok! Viskas bus gerai.“ arba: „Neapsikrauk smegenų, viskas praeis!“. Arba: „Džiaukis! Pas tave gyvenime dar viskas priešakyje.“ šiuo metu aš gana liguistai reaguoju į tokius pasiūlymus arba patarimus: siuntu nevaikiškai.

O juk pokalbiuose tarp dviejų žmonių, tarkime, draugų, kalbantis apie gyvenimiškus reikalus, tokie patarimai ar pasiūlymai sutinkami labai dažnai. Žmonės tarytum sako vienas kitam: „Nejausk to, ką tu jauti. Tai, ką tu jauti yra neteisinga. Reikia jausti kitaip“. Neretai taip elgtis žmones jaučia kokie nors savi nemalonūs jausmai, kurių jie nesugeba išreikšti kitaip ar kurių nori išvengti.

Medicininis ir psichologinis faktas yra tas, kad jeigu tu atsisakai išjausti savo jausmus, tai viską sustabdai.

Mes, žinoma, galime vienaip ar kitaip kontroliuoti savo pergyvenimus ir turime šiokią tokią galimybę sąmoningai pasirinkti. Tačiau apskritai, mano manymu, tos galios labai menkos. Ypač jei žmogus atsiduria sunkioje situacijoje. Mėginimai priversti save džiaugtis (ar sielvartauti) primena mėginimus pakeisti vandens temperatūrą upėje, pilant į ją litrą po litro verdančio vandens: ir pavargsi labai greitai, ir jokios naudos.

Idėja, kad egzistuoja teisingi, geri, tinkami jausmai ir esama neteisingų, nepageidaujamų dažniausiai lieka neišsakyta, o dar dažniau – aiškiai nesuvokta. Tai labai pavojinga idėja ir anksčiau ar vėliau ji smogia tiems, kurie ja tiki.

Štai ką įsisąmoninau iš nuosavos patirties.

  • Visi jausmai geri ir visi jausmai reikalingi;
  • Kiekvienas žmogaus jausmas turi savo priežastį;
  • Kiekvienas žmogus turi teisę jausti bet kokius jausmus ir apskritai turi teisę į bet kokius pergyvenimus (mintys, vaizdiniai, troškimai). Niekas negali uždrausti man ar tau jausti to, ką aš arba tu jauti.

Jausmų išgyvenimas – tai dvasinis darbas. Ypač jeigu tai nemalonūs jausmai. Kad šitą darbą būtų galima dirbti, reikia turėti jėgų, reikia turėti ryžto – troškimo išsilaisvinti nuo susikaupusios naštos.

Jausmų slopinimas, jų sustabdymas ar ignoravimas – irgi darbas, be to, gana nelengvas.. Jis irgi reikalauja pastangų. Ir kai šios pastangos nustos save pateisinti, kai toji našta pasidaro pernelyg sunki, tada žmonės pradeda ieškoti pagalbos pas psichologus, ir kartais ją suranda. Mano patirtis byloja, kad anksčiau užslopintų jausmų pergyvenimas išties išlaisvina sielą ir praskaidrina protą.

Ir toks darbas kur kas veiksmingesnis už tokius patarimus kaip „neapsikrauk sau galvos“ ir tokius užkeikimus kaip „nevaržyk savęs“.



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI