Nekiškite nagų prie plytelių

Kartą kalbėjomės su draugu apie meilę. Tiksliau apie tai, kad vien meilės laimingam gyvenimui drauge – maža.

Įsivaizduokite, kad nusipirkote automobilį. Jūs juo, žinoma, važinėsite, o dar jūs jį plausite, keisite padangas, kruopščiai valysite saloną ir iškoneveiksite autoservise mechaniką, jei tas netyčia įbrėš jūsų nuostabią nuosavybę.

Arba, tarkime, nusipirkote megztinį. Šiltą ir jaukų, o dar labai brangų ir madingą. Jūs dar nė karto jo nevilkėjote, tačiau vis tiek negalite atsigrožėti. Jūs labai atsargiai jį skalbsite ir iškoneveiksite katiną, kai tas pamėgins ant jo atsigulti miegoti.

Katino jūs, beje, irgi nemaudysite pirmomis po ranka pasipainiojusiomis priemonėmis, nemaitinsite, kas po ranka pakliuvo, būtinai nupirksite specialaus kačių maisto ir kitų specialių dalykų. Nes jūs jį mylite ir norite, kad jam būtų komfortiška su jumis gyventi.

Ir tik vienas kitą žmonės pasirengę ne puoselėti ir lepinti, o priešingai – be paliovos tikrinti, egzaminuoti ir kitaip kankinti.

Vienas pažįstamas susitikinėjo su dviem metais vyresne moterimi. Jam buvo 28, jai – 30. Kažkokie du metai, ką jie apskritai gali reikšti? Būtent taip mes galvojome ir iš esmės buvome teisūs – jie nieko nereiškė.

O štai moteris manė kitaip. Jai atrodė, kad skirtumas akivaizdus visiems aplinkui, kad jis vaidina lemiamą vaidmenį jos vyriškiui. Kad dabar jis dėl to amžiaus skirtumo būtinai susigundys kokia nors 23-ejų metų grožybe. Vienai nakčiai ar visam laikui. O jis vis nesigundė. Ji kėlė jam pavydo scenas, susirinkdavo daiktus, sustatydavo lagaminus koridoriuje, viešai kabinėjosi prie visų simpatiškų jo pažįstamų, supjudė ir sukiršino su vienišais draugais ir pusę metų žaidė žaidimą “ateik pas mane – dink man iš akių”. Jis kentėjo, nes mylėjo, tačiau po pusmečio sėdėjimo ant tokios iki raudonumo įkaitusios keptuvės pasidavė. Kai ji eilinį kartą pasistatė susipakuotus lagaminus koridoriuje ir pasakė “Aš tave palieku”, jis tik pavargęs linktelėjo – “Nori išeiti? Eik”. Ir nebepašaukė atgal.

Ji laižėsi žaizdas du metus.

Labai seniai, iškart po Tarybų Sąjungos žlugimo, viename mieste nutarė pastatyti naują stotį. Statyti pakvietė kažkokius italus, tie viską padarė gerai ir gražiai. Pakvietė mūsiškius priimti darbo: susikvietė inžinierius, menedžerius, statybininkus. Tie atėjo, apžiūrėjo.

-Na kaip? – paklausė italai.

-Nelabai. – atsakė mūsiškiai. – Štai pažiūrėkite, jeigu va čia iš šono pakrapštysime jūsų apdailos plyteles vinimi, plytelės atsiklijuos.

-O kas jas krapštys stotyje? – nuoširdžiai nustebo italai. – Ir dar vinimi?

Negalima būtų teigti, kad jie buvo neteisūs.

Kažkuriuo momentu žmonės daugiau nebeištveria spyrių į pačias skaudžiausias vienas kito vietas. Kaip ten tau reikalai su pavydu, mielasis? Tuojau patikrinsiu. O kaip tau reikalai su kantrybe, mieloji? Rimtai? Negali būti! Tuojau išsiaiškinsime… Na, kaip tau tai patiko?

Žmonės vis lupa ir lupa plyteles nuo vienas kito. O paskui pasakoja draugams ar psichologams, kaip nesiseka su vyrais/moterimis. Nors iš tikrųjų nesiseka ne su vyrais ar moterimis. Žmogui nesiseka pačiam su savimi.

Jis niekaip nenori suprasti, kad kai kurie dalykai sukurti visai ne tam, kad bandytum juos atlupti. Ir dar vinimi.

Tik kas mūsų laikais klausysis kažkokių italų?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *