Nelaikykite norinčio išeiti

Nereikia laikyti žmogaus, jeigu tik kalba eina ne apie vaiką ar psichiškai nesveiką žmogų, pavyzdžiui, neadekvatų senuką. Suaugusį, normalų žmogų, žinoma, galima sulaikyti: geru elgesiu, įvairiais triukais arba šantažu ir grasinimais. Arba kaltės jausmu. Tačiau nieko gero iš to neišeis. Žmogus galbūt pasiliks. Tačiau jame palaipsniui kaupsis neapykanta tam, kuris atėmė iš jo laisvę. O pati laisvė – svaigins ir vilios. Net jeigu nieko svaiginančio joje nenusimato, blaiviai pažvelgus.

Nelaikykite norinčio išeiti. Tegu sau eina.

Įsikibę į žmogų, numušate savo akcijų kainą. O jo akcijos pabrangsta. Jei sulaikote jį gerumu ir geru elgesiu. O jeigu supančiojote prievarta – smunka ir jūsų, ir jo akcijos. Iki nulio. Jūs abu bankrutavote.

Vienas direktorius laikėsi įsikibęs į vertingą specialistą. Tas vis grasino išeiti. O direktorius to labai nenorėjo. Ir sukūrė tai vertingai ypatai idealias sąlygas: atskirą kabinetą, užmerkdavo akis į vėlavimus. Negailėdavo premijų, kentė ganėtinai sunkų darbuotojo charakterį. Pajautęs vadovybės palankumą, darbuotojas ėmė visų akivaizdoje priešgyniauti, ignoruoti pastabas ir reikalavimus. Ateidavo ir išeidavo, kada panorėjęs. Prie visų kritikavo direktorių. Pliurpė telefonu nuo ryto iki darbo pabaigos. Trumpiau tariant, pavirti toksiška bjaurybe.

Visa tai matydami, paleido vadžias ir kiti darbuotojai. Kodėl jam galima, o mums ne? Prasidėjo tikras pragaras. Galiausiai tą be galo vertingą asmenybę teko išvyti. Skandalas, kerštavimas iš jo pusės, teko apskritai kolektyvą pakeisti, nes buvę geri darbuotojai tapo visiškai nevaldomais, tarytum kokia epidemija visus užgriuvo.

Arba, tarkime, žmona įsikibo į vyrą. Maldavo, verkė, prašė atleisti už tai, dėl ko visiškai nebuvo kalta. Pildė visus vyro kaprizus, nuolankiai kaip tarnaitė patiekdavo valgį, išklausydavo visus nurodymus ir kaltinimus, nuleidusi galvą. Ir kas gi išėjo? Vyras pasijuto esąs neįtikėtinai vertingu egzemplioriumi. Juk visi mato, kaip į jį įsikabino, kaip negali gyventi be tokio turto neišpasakyto.

Ir prasidėjo linksmybės, kai galutinai suprato, kad žmona bijo jo netekti ir dėl to viską atleis. Absoliučiai viską. Jis jau nė neslėpė, kad turi kitų moterų, elgėsi su žmona su panieka, kviesdavosi ją piršto spragtelėjimu kaip tarnaitę. O paskui vis tiek išėjo – kaipgi šitoks vertingas žmogus gali aukoti gyvenimą tokiai apgailėtinai moteriai? Juk jis tikriausiai išties be galo vertinga asmenybė, jeigu jau šitaip į jį įsikibo ir paleisti nenori!

Įsikabinę į žmogų, mes išpučiame jo vertę ir Ego, “maitiname” jo savimeilę. Sulig kiekviena diena šis žmogus vis augs ir augs, o mes – mažėsime ir mažėsime. O ir aplinkinius toks įsikibimas paveiks atitinkamai: jeigu esame pasiruošę kęsti pažeminimus ir blogą elgesį, vadinasi, esame to verti. Taip ir reikia su mumis elgtis.

Tegu sau eina, kur nutarė išeiti. Kur pieno upės ir kisieliaus krantai, kur geriau negu čia. Nereikia maitinti svetimo Ego žeminimusi ir prašymais. Neprotinga maitinti svetimos savimeilės žeminimusi ir maldavimais. Tai nieko neduos, tik išsekins paskutines jūsų jėgas. Kurias protingiau nukreipti į kito žmogaus paieškas. Ir savo savivertės “remontui”, jeigu to reikia.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *